Kūryba Saviugda

LAVISA SPELL APIE KARDINALIUS PROFESINIUS POKYČIUS IR RAŠYMO PASLAPTIS

Auksė Šiugždienė (Lavisa Spell) – trijų knygų autorė, išgarsėjusi intriguojančiais romanais apie raganas. Moteris šmaikštauja, kad jos svetainės nuorodos www.lavisaspell.lt pirmosios raidės reiškia:  woman – writer – witch (moteris-rašytoja-ragana aut. past.).

Lavisa Spell yra parašiusi: „Meilėje kaip kare“, „Būk (su) ragana“, „Tapk ragana (jei nori)“. Pastarieji du romanai sulaukė daug dėmesio ne tik dėl raganų, bet ir svarbių žinučių, tokių kaip: „Ar esi tikras, kad gyveni savo gyvenimą? Ar tavo troškimai kyla iš širdies, o gal, pats nesusimąstydamas, tik pildai kitų lūkesčius?“.

Lavisos Spell romanuose gausu mistikos, aistros ir prasmės, o įtraukiantis turinys skatina skaitytojų smalsumą bei norą sužinoti, kaip rašytojai pavyksta valdyti žodžio meną. Kaip tik apie tai ir kalbamės su autore.

Kodėl pasirinkote rašytojos kelią?

Ar aš pasirinkau rašytojos kelią, ar jis pasirinko mane? Paauglystėje turėjau dienoraštį ir, svarstydama, kuo norėčiau būti užaugusi, parašiau, kad noriu tapti rašytoja. Tai buvo dar tikrai ne baigiamoji klasė ir aš įvardinau gryną širdies troškimą, be praktinių suvaržymų, be baimių – pavyks/nepavyks, pragyvensiu/nepragyvensiu ir t.t.

Svajojau studijuoti lietuvių filologiją, dairiausi ir į žurnalistikos studijas, tačiau jos atrodė skirtos ekspresyviems ekstravertams. Ieškojau ir, deja, neradau, kūrybinio rašymo studijų. Baigiamojoje klasėje jau teko atsižvelgti į praktinius dalykus, todėl nutariau studijuoti anglų ir lietuvių kalbos pedagogiką.

Mokytoja dirbau dvidešimt metų, kai pajutau, kad noriu daugiau. Supratau, kad noriu išsiveržti iš skambučio reguliuojamo dienos rėmo ir jau nebetikiu šiuolaikine švietimo sistema. Jaučiau, kad pavargau nuo mobingo darbe (taip, jis gana paplitęs mokytojų tarpe) ir daugiau nebegaliu ignoruoti savo vidinės būsenos.

Labiau už viską baiminausi tapti viskuo nusivylusia, užgesusiomis akimis, nusvirusiais pečiais moterimi. Dvidešimt metų gyvenusi rėmuose pamiršau laisvas svajones. Laimei, vis dar turėjau seną dienoraštį, kuriame buvau užsirašiusi troškimą tapti rašytoja.

Tikrai nebuvo lengva nerti į laisvą kūrybos pasaulį, todėl kreipiausi pagalbos į psichologą Steve Stepanoff. Jis man padėjo nugalėti baimes, atsirinkti tikrus norus ir atgauti sveiką pasitikėjimą savo jėgomis. Nors mes dirbome tik tris dienas, tačiau jų poveikį ir naudą jaučiu kasdien, jau kelerius metus. Labiausiai įstrigę jo žodžiai yra tokie, kad kartais mes blaškomės tarp kelių galimybių, negalėdami apsispręsti, tačiau iš tiesų visada yra tik vienas pasirinkimas ir jį pasako širdis.

Lavisa Spell. Knyga „Tapk ragana (jei nori)“

Kaip pavyksta išlaikyti kūrybinį įkvėpimą?

Kūrybinį įkvėpimą palaikyti man nėra sunku – kai darai tai, kas uždega, jau pusė darbo. O jeigu kartais kasdienybė užgožia ir reikia pagalbos vėl pralaužti laisvą kūrybos upės tekėjimą, suveikia paprasti (kaip ir visos gyvenimo tiesos) vaistai – skaityti, rašyti ir gyventi pilnavertį įkvepiantį gyvenimą.

Kaip žinoti, kad knyga sudomins skaitytojus?

Rašytojo darbe yra toks keistas dalykas, kad savo paties tekstą objektyviai gali perskaityti tik praėjus nemažai laiko po jo parašymo, kai jau praeina tą tekstą įkvėpęs entuziazmas ir jausmai. Tačiau niekas nenori laikyti rankraščio kelerius metus stalčiuje. Ir nereikia.

Reikėtų rašyti tokią knygą, kokią pats norėtum perskaityti. Jei manai, kad pavyko, duoti ją perskaityti profesionalui ir jis patvirtins arba paneigs tavo optimizmą. Jeigu  profesionalas mano, kad tavo knyga turi šansų, ji atsidurs knygynų lentynose, tačiau paskutinį verdiktą ištars skaitytojai.

Pasaulio profesionalai bando atspėti superbestselerių paslaptį, tačiau tikslaus recepto dar niekas neatrado. Gal ir gerai, kitaip daugelis imtų rašyti pagal vieną rekomendaciją ir prarastume daug unikalių tekstų.

Anksčiau nebūčiau patikėjusi, kad vienišą rašytojo darbą lydi tiek daug jausmų ir emocijų, ypač jos aštrios rašant, leidžiant ir skaitytojų teismui pateikiant savo pirmąją knygą.

Ar daug tenka tobulinti pirminį variantą?

Galbūt daugeliui atrodo, kad rašytojas įsimylėjęs savo kūrinį, tačiau dažniausiai, išleidus knygą autorius neprisiverčia jos nė atsiversti. Karštai trokšta, kad ji nebūtų išleista. Tada vėl aprimsta, paskaito, kartais nustemba, kad tuos žodžius parašė jis pats, juk jau buvo pamiršęs, kad taip galvojo. Todėl neverta vienos knygos tobulinti iki begalybės. Redagavimas ir pataisymas būtini, tačiau autorius, jo mintys ir jausmai keičiasi kasdien, todėl bandydamas nuolat keisti tekstą pagal tos dienos įsitikinimus, rizikuoji  niekada jo neužbaigti.

Parengė Rūta Steponavičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *