Kūryba

KĄ GERO MAN ATNEŠĖ KARANTINAS?

Dvi pirmąsias savaites praleidau visiškoje ekstazėje. Jau labai seniai nesijaučiau taip gerai. Lyg pagaliau pasaulis ėmė ir išgirdo mano vidinį panišką klyksmą, kurį jau porą dešimtmečių slepiu po dalykiška kauke. Pasaulis trumpam sulėtino tą beprotišką greitį, gąsdinantį bet kurį nežinantį ar iki galo nesuprantantį kur link mes iš tiesų taip skubame.

Glaudžiuosi prie savo vyro, tyliai žaidžiančio „Clash of Clans“ ir suprantu, jog geresnio partnerio „apokalipsei“ tiesiog negalėjau pasirinkti. Esu viena iš tų retų laimingų žmonių, nusprendusių tą vieną kartą gyvenime pasielgti ne taip, kaip jiems būdinga ir to pasekoje sugebėjusių pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Pagaliau radau laiko tarp visų pardavimų ataskaitų ir namų ruošos darbų visa tai apmąstyti ir įvertinti.

Negali nuolatos kažkur bėgantis, skubantis, kažką pastoviai siekiantis įrodyti žmogus teisingai įvertinti viską, ką turi ir tuo išties pasimėgauti. Neįmanoma. Čia tas pats kaip bandyti grožėtis apylinkėmis važiuojant greitkeliu. Turi būtinai karts nuo karto palikti tą greitkelį, pasukti kažkokiu įtartinu keliuku, rasti tinkamą vietą automobiliui pastatyti, išlipti ir apsižvalgyti, kitaip juk net nesiskaito, jog kažkur buvai. Gyveni lyg ne savo gyvenimą ir viską stebi akies krašteliu, ramindamas save, jog kada nors prie to sugrįši, bet juk niekada negrįžti. Nebent, aišku, kažkas nutinka. Štai pavyzdžiui – karantinas.

Trečiąją karantino savaitę mums pranešė, jog mažins atlyginimus 20%, tačiau dirbti teks daugiau nei prieš tai. Ir štai pagaliau mano sustiprėjusi ir atsigavusi „natūra“ sugebėjo žinią priimti be panikos ir baimės. Aš gerai apsvarsčiau šį „pasiūlymą“ ir nusprendžiau – gana. Gana iš manęs tyčiotis ir manimi naudotis. Kodėl man išvis turi rūpėti įmonė, kuri prisimena apie mano egzistavimą tik kai reikia atlyginimus apkarpyti ir sėkmingai apie mane pamiršta kai dalinamos premijos? Turiu geresnį taupymo pasiūlymą! Pasiimkit atgal visą tą naštą ir tvarkykitės patys. O aš nesutinku. Jeigu aš nereikalinga – atleiskite mane, o jeigu reikalinga kaip niekad – mokėkite pagal susitarimą.

„Teisingai parašei jiems, Ren.“ – sako vyras šypsodamasis ir tiesdamas man stiklinę Gin & Tonic. Nusišypsau ir padėkoju.

Šeimoj visi sveiki gyvi.

Trumpam suvaidinam susirūpinimą pasauline padėtimi ir pasileidžiam Netflix.

Konkurso „Ką gero man atnešė karantinas?“ 1 vietos nugalėtoja Renata Wöhr .

Trumpai apie autorę: tūkstančio niekur nepublikuotų straipsnių ir dar tiek pat niekur nematytų paveikslų autorė, pradėjusi, tačiau taip ir nepabaigusi rašyti net n-ioliką potencialių best seller’ių įvairiomis temomis. Šiuo metu gyvenanti Vokietijoje ir „laikinai“, jau virš 15 metų, dirbanti asistentės darbą Promotional Marketing sferoje įvairiose tarptautinėse įmonėse bei sėkmingai verčianti kaltę pastarajam darbui dėl savo kūrybinių „nesėkmių”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *