Kūryba

KARANTINAS, BABY

Paskutinė taurė šampano. Butelis krinta į šiukšlių dėžę, į virtuvę braunasi garsai iš televizoriaus: I’ll tell you what’s going on bitch. I hope you understand Ricky, you are the fucking next. How much do we have left? Forty bucks…

Kam bus skirti tie keturiasdešimt dolerių? Samdomam žudikui, benzinui, limonadui? O kokios emocijos… Ar būna taip gyvenime išvis? Palaimintieji Amerikos frykai.

Pavėlavęs subraška butelis, matyt paslydo ant šlapio stiklainio. Stoja tyla. Pultas paliečia stalą, sugirgžda lova, spragteli šviesos jungiklis. Ką, tai ir viskas? Nejau čia visa diena?

Nešuos pusiau tuščią taurę į miegamąjį tikėdamasi nebesitikėdama pasišnekėti kokia nors nepaliesta tema. Jausmas lyg žengčiau oru.  Žvilgsnis į priekį, į radiatorių, į roletą. Ne žodžiai, o skeveldros. Kiek daug laiko, kiek mažai laiko sau. Pamiršau išeidama nusišypsoti. Sugrįžtu palikti loginio šypsnio. Paskui save uždarau duris.

Paskui mane, seka dainos eilutes: jesly ty budesh so mnoju žyt, ty nesmožesh menia terpet, moy nervy, depresija, mat… Zemfira dainuoja išskėtus pirštus, o aš renku žaislus: domino, uno, šmuno, slėpynės, gaudynės, aukščiau žemės. Mieloji, čia nėra vietos matui, čia visą dieną mėginom atsakyti į gudrų klausimą – iš kur atsiranda dulkės? Iš lango plyšio, iš patalų, savaime? Tik ne savaime. Savaime ateina tik naktis, gili ir nepertraukiama, joje labiausiai gaila užmigti ir vėl pasitikti dulkėtą rytą .

Konkurso „Ką gero man atnešė karantinas?“ 2 vietos nugalėtoja Ieva Gydrienė

Trumpai apie autorę: vakarais rašau tinklaraštį „Petite Monday„, o dienomis dirbu anglų kalbos mokytoja ir vertėja. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *