Kūryba

RIBA

Pavasario mokinių atostogos prasidėjo anksčiau. Tuo pačiu metu, kaip ir sustabdytas laikas. Vaikai džiaugėsi- pagaliau galės išsimiegoti. Motina irgi tyliai pritarė. Nebereiks lyg pagal grafiką važiuoti, paimti, paduoti, pamaitinti, patikrinti, nuvežti, parvežti…Beprotiška lėkimo rutina sustos. Pagaliau.

Pirmosios atostogų dienos pasitaikė saulėtos, gražios. Nesinori tokiomis dienomis tinginiauti. Gera proga kiemą susitvarkyti. Vaikai pasistumdydami rinko iš po žiemos išlindusias šiukšles, o motina retais grėblio dantimis šukavo žolę. Mostai platūs. Lyg ir nebūtų ko čia grėbliuoti, tačiau pats procesas ramina, liūliuoja. Panašiai kaip vaikystėje, kai pagauta švelnumo akimirkos jos pačios motina atsisėsdavo ant sofos, pasiguldydavo jos galvą sau ant kelių ir imdavo lėtai šukuoti plaukus. Judesiai ramūs, mostai platūs. Nors nebuvo ką šukuoti- jos plaukai visada būdavo kerpami trumpai. Pavydu būdavo žiūrėti į bendraamžes mergaites su didžiuliais kaspinais kasose. Vienos jų per pečius svarindavo ilgas, sunkias kasas, o išsirišę nuseilėti kaspinų galai krisdavo ant mokyklinio suolo. Kitos bandydavo neatsilikti nuo ilgakasių ir į savo „bizeles“ įsipindavo storesnį kaspino galą. Kad kasa storiau atrodytų. Ji tokio džiaugsmo neturėjo. Kartą per mėnesį motina pasisodindavo ją virtuvėje, ant pečių užmesdavo patį prasčiausią rankšluostį ir išėmus iš virtuvinės spintelės stalčiaus žirkles jomis apeidavo ratu visą galvą. Jos plaukai buvo pavydėtinai stori. Iš tokių net dvi kasas būtų galėjus per pečius nusvarinti ir visoms mergaitėms nosį nušluostyti. Tik suaugusi sužinojo, kad apėjimas ratu žirklėmis apie galvą įmantriai „ Sason“ vadinasi. Vaikystėje motina savo šedevrą „ bliūdeliu“ vadindavo. Pavadinimas labai jau kasdieniškas, bet rezultatas modernus. Ir nėra jokio reikalo terliotis su kaspinais. Lyginti, krakmolyti, raukti. „ Trumpi plaukai tau tinka. Tu plataus veido“- sakydavo motina patenkinta rezultatu ir pagauta švelnumo akimirkos braukdavo per storus jos plaukus retomis šukomis.

Kieme visada bus darbo. Darosi šaltoka ir ji su vaikais grįžta į kambarį. Tuoj tuoj karštos arbatos atsigers. Gal dar kur ras likusį pyrago gabaliuką- amžinai alkani jos berniukai. Auga. Nespėjo net pajusti, kai tvarkant spintas vyresnėlio rūbus perkėlė į jaunėlio lentyną. Vyresnėliui laikas jau naujus pirkti, bet ne dabar. Dabar sustabdytas laikas- teks palaukti. Ji lėtai geria arbatą. Vaikai jau seniai išmaukė savo puodelius ir žiaumodami pyrago likučius nukurnėjo į savo kambarį.

Tvarkant vaikų drabužių spintą vyresnėlis atsistojo jai už nugaros. „ Žiūrėk, aš už tave jau aukštesnis“- išgirdo vaikino balsą ir staiga pasijuto tokia maža. Taip, dar vaikas, bet jau aukštesnis. Nuo jo sklindantis prakaito kvapas kuteno uoslę. „ Nusiprausk vakare“,- ištarė. „Jau nebekvepi pienu“,- nusijuokė pati sau. Ir balsas pasikeitęs. Dar gali atpažinti vaikiškas natas, bet kažkur tolumoje aidi jos vyro intonacijos. Visas į tėvą. Tada stovėdama prie spintos ji net fiziškai pajuto, kad jos vaikas jau užaugo.

Vaikų kambaryje kažkas subildėjo. Broliai susistumdė. Mažylis išėjo nepatenkintas. Susierzinusiu balsu pareiškė, kad kraustosi į svetainę. Vyresnėlis esąs pavargęs ir nori miegoti. Negali būti. Dar nėra net šeštos vakaro, o jau į lovą griūna. Reikia patikrinti. Ji lėtai išsiplauna savo arbatos puodelį, burbėdama praskalauja ir vaikų puodelius. Bernai didžiausi, o puodų išsiplauti nemoka. Nueina į vaikų kambarį. Skubiu žvilgsniu perbėga per išmėtytus rūbus, sudeda į krūvą ant stalo paskleistas knygas. Prieš griūdamas į lovą galėjo bent kojines susirinkti. Prieina prie lovos. Vyresnėlis visas susisupęs į antklodę, skruostai raudoni, akys blizga. Nerimas perveria širdį. Tokiu laiku gali būti tik vieną- virusas. Sustabdytas laikas- viskas sustabdyta, uždaryta. Pagalba tik trumpuoju numeriu. Ji nebegali sustabdyti savo širdies. Tačiau negali ir parodyti sūnui, kad bijo. Jos vyresnėlis, nors ir ištįsęs, neturi pamatyti jos baimės, netikrumo, panikos. Pamatuoja temperatūrą. 37,2. Pakilusi. „Atnešiu arbatos“- negyvu balsu pasako uždarydama duris. Mažylį prigrasina sėdėti svetainėje ir nesibrauti į vaikų kambarį. Dviejų ligonių jos širdis neatlaikys. Broliui reikia ramybės. Tačiau tiesa žiauri- ne ramybės, o izoliacijos. Tokais taisykles diktuoja sustabdytas laikas. Ji giliai įkvepia ir nešina arbatos puodeliu įžengia pas vyresnėlį į kambarį. Jau nebesvarbu. Ji peržengė slenkstį- izoliacijos ribą. Paduoda arbatą sūnui. Palaukia, kol tas mažais gurkšneliais ją išgers. Atsisėda prie vaikų darbo stalo. Nugara į sūnų. Kad nematytų akių. Kad neperskaitytų jose tos stingdančios šaldančios baimės. Iš kambario neišeina. Laukia. Po valandos vėl matuoja temperatūrą. 37,4. Kyla. Sūnus snūduriuoja. Ji atsisėda ant jo lovos. Laukia. Vėl matuoja temperatūrą. 37,6. Dar kyla. Atmintyje suranda trumpąjį pagalbos telefono numerį. Dėl visa ko. Ji privalo mąstyti. Nepanikuoti. Padaryti teisingas išvadas. Priimti tinkamus sprendimus. Dar vienas arbatos puodelis sūnui. Su sumuštiniu. Pamiegojęs gerą valandą jis godžiai valgo. Užsimano pažaisti. Ji nebematuoja temperatūros. Ištraukia seną stalo žaidimą, pažeria kortas ant lovos. Žaidžia mechaniškai, šypsosi. Stumia laiką, kad tik nereiktų tikrinti temperatūros. Kad tik nepamatytų sprendimą diktuojančių skaičių. Riba 38.0. Temperatūros. O jos širdies?

2020 m. kovo 26 d.

Konkurso „Ką gero man atnešė karantinas?“ 3 vietos laimėtoja Lina Vyšniauskaitė.

Trumpai apie autorę: Po truputį išbandanti rašymą. Kai viduje nebetelpa mintys ir jausmai, juos reikia išlieti ant popieriaus. Taip gimsta tekstai. Kartais užtenka detalės ar nugirsto pokalbio ir galvoje jau rutuliojasi istorija. Mėgstu stebėti žmones, gamtą, buitį  ir iš atskirų nuotrupų, gabaliukų sulipdyti pasakojimą. Rašant stengiuosi, kad skaitytojas atpažintų save, todėl asmeninė patirtis ir gyvenimo detalės labai sklandžiai įsipiną į kuriamą tekstą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *