Ar ir jums pabaigus universitetą teko blaškytis ieškant savirealizacijos kelio? O gal nesiryžtate užsiimti mylima veikla? Siuvimo kursų internetu organizatorė Renata Rimkė atvirai dalijasi patirtimi apie įgytą nemėgstamą specialybę, melą sau ir pagaliau atrastą pašaukimą, kurį tyliai širdyje nešiojosi nuo vaikystės.
Koks jūsų išsilavinimas (profesija)?
Esu įgijusi net du išsilavinimus, kadangi baigdamos mokyklą su drauge nusprendėme stoti bet kur, kad tik tai būtų universitetas. Manėme, jog tik aukštąjį išsilavinimą įgiję žmonės verti pagarbos. Todėl abi ieškojome ne kur norime stoti, o kur galime. Susiradome vietą, kur mažesnis procentas stojančiųjų, kadangi ten daugiau šansų patekti. Aš pradėjau studijuoti istoriją, o draugė pasirinko kitą specialybę. Nors man asmeniškai ta istorija niekada nepatiko. Niekada pagal įgytą išsilavinimą ir nedirbau, nes juk ir mokiausi tam, kad mokytis. Juk universitetas. Pabaigiau etnologijos studijas ir supratau, kad prasimokiusi 4 metus, neįgijau jokios profesijos, pagal kurią galėčiau ieškotis darbo.
Todėl greitai stojau į magistrantūrą, viešąjį administravimą. Tuo metu tai buvo labai populiari ir perspektyvi specialybė. Galvojau, kad pabaigusi šias studijas tikrai galėsiu susirasti gerą darbą. Po mokslų įsidarbinau vadybininke ir dirbau, kol neišėjau vaiko auginimo atostogų.
Augindama vaikus bandžiau vykdyti savo veiklą – teikti interneto svetainių SEO optimizavimo paslaugas. Tačiau nebuvo ši veikla man „prie širdies“. Taip ir blaškiausi be konkretaus tikslo. Kol nusprendžiau, kad nebenoriu apgaudinėti nei savęs, nei klientų.
Tiek specialybių, tiek veiklų. Kaip ir kuriuo metu į jūsų gyvenimą atėjo siuvimas?
Ne taip ir labai seniai. Kai suvokiau, kad nė pagal vieną įgytą specialybę negalėsiu ir nenorėsiu ieškoti darbo, nusprendžiau mokytis siuvimo. Siūti man patiko visą laiką. Nuo pat vaikystės mėgau šį užsiėmimą. Tad nutariau šio amato pasimokyti. Galvoje pradėjo kirbėti mintis siuvimo imtis rimčiau, tad pamaniau, kad kursų neužteks. Jų pakanka jei nori mėgėjiškai sau kažką pasisiūti, o jei norisi atrasti klientų ir iš to užsidirbti, reikia pasimokyti daugiau ir atsakingiau. Tad, taip sakant, griebiau viską, kas susiję su siuvimu. Ėjau praktiškai į visus kursus, mokymus ir užsiėmimus, kad susirinkčiau tą trūkstamų žinių bagažą. Taip pamažu ir atėjau iki siuvimo.
O kodėl būtent siuvimas?
Kaip ir minėjau, siūti man patiko visada. Vaikystėje modeliuodavau ir siūdavau rūbus lėlėms. Besimokydama mokykloje puošdavausi savo siūtais kostiumėliais. Paprašydavau, kad kas iš vyresnių moterų sukirptų modelį, o siūdavau pati. Senutėle mamos siuvimo mašina. Man patiko tas siuvimo procesas. Tačiau dėl įskiepytų visuomenės standartų į šį amatą nežiūrėjau rimtai. Nes tais laikais siuvėjos profesija nebuvo prestižinė. Mokytis amato eidavo tik tie, kurie negebėdavo įstoti į universitetą. Tiesiog maniau, kad dirbdama siuvėja nieko neuždirbsiu.
Tačiau taip tik apgaudinėjau save. Per savo darbo praktiką dirbau net ir vadove. Bet, kad ir koks skambus buvo pareigų pavadinimas, nei veikla, nei pajamos manęs netenkino.
Kaip manot, kodėl taip sunku buvo atrasti mylimą veiklą?
Dėl visuomenės standartų. Dėl to, kad ieškojau ne ten, kur traukė širdis, o ten, kur liepė aplinka. Mano karta užaugo jausdama spaudimą baigti universitetus, norint tapti gerbiamais visuomenės nariais. Amatininkai nebuvo vertinami.
Dabartinė, mano vaikų karta, jau auga laisviau. Jie mato daugiau pasaulio, jų akiratis platesnis. Atsiranda naujų, mums net negirdėtų, nematytų specialybių. Tad vaikai turi iš ko rinktis ir nėra tokio spaudimo, kaip mano jaunystės laikais.
Juk tikrai tenka sutikti senesnės kartos žmonių, kurie nemylimą darbą dirba 30 ar net 50 metų. Nes kaip gi pakeisi? Juk tiek dėl karjeros paaukota. Juk stabilumas. Pajamos. Nesvarbu, kad kasdien į darbą eina lyg akmenį prieš kalną stumdami.
Tačiau žinau tikrai ne vieną atvejį, kai žmogus išdrįsta mesti nemylimą darbą. Tada jis atsiskleidžia, atranda save ir galima sakyti, pradeda gyventi iš naujo. Tikrai nė vienas neprapuola. Tereikia prisitaikyti prie klientų poreikių ir matyti atsiveriančias galimybes. Domėtis naujovėmis. Kitaip tariant, būti lanksčiam ir orientuotam į klientą.
Ar atradus mylimą veiklą viskas eina kaip iš pypkės? Ar vis tik būna tų sunkesnių dienų?
Būna visaip. Kaip ir visiems. Visuomenėje labai paplitęs mitas, kad atradus savo nišą nereikės dirbti, nes darbas teiks kasdienį malonumą. Tuo tikintys žmonės, susidūrę su pirmaisiais nesklandumais, tiesiog pasiduoda. Nes kaip čia taip – darau tai ką mėgstu, o nesiseka? Juk visi kartoja, kad tai vienas malonumas.
Tačiau tai ne visai tiesa. Net ir dirbant mylimą darbą visko nutinka. Būna ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų. Tik į tas sunkesnes aš žiūriu kaip į naują etapą. Kaip į galimybę išmokti kažko naujo. Tik nereikia pradėti savęs plakti ir pasiduoti. Matyti ne nesėkmes, o augimą, gebėjimą išmokti pateiktas pamokas.
Esate mama, žmona, tad kaip pavyksta suderinti buitį su darbais?
Tai kaip mokytis žongliruoti. Negaliu taip tiesiai šviesiai sakyti, kad pavyksta. Nevadinu savęs nei tobula mama, nei tobula žmona. Gal kitos moterys ir geriau susitvarko nei aš. Aš į namų buities reikalus stengiuosi įtraukti visus šeimos narius. Kartu tvarkytis, kartu maistą gamint ir panašiai. Tiesą sakant, jau seniai paleidau tas iliuzijas, kad spėsiu ir ten, ir ten. Tad savęs neplaku jei bedirbdama ne visada spėju susitvarkyti namus ar šeimai pagaminti karštus pietus.
Ir pabaigai, ką patartumėte moterims, kurios vis dar ieško savęs?
Mano patarimas būtų visai nesusijęs su veikla. Tiesiog pirmiausia pradėkite mylėti save. Nes nemylinti savęs moteris neras ir mylimos, prasmingos veiklos. Meilė sau pripildo moters širdį. O kada širdis pilna, jau galima dalintis su kitais. Pamilkite save, palepinkite save. Būkite laimingos. Tada ir mylima veikla pati jus atras.
Taip pat svarbu žiūrėti su kokiais žmonėmis bendraujate. Ar jie neatima jūsų energijos. Ar neužkrauna ant jūsų pečių savo rūpesčių. Nešvaistykite savo energijos resursų. Nepabijokite pasakyti „ne“ tiems žmonėms, kurie jums nemalonūs, su kuriais bendraudamos pavargstate, o ne pasikraunate energijos.
Kelias link savo veiklos yra vingiuotas ir tik pasiryžę juo eiti pereina visus tuos vingius. To ir linkiu. Nepabijoti sunkumų ir drąsiai žengti link savo tikslo.
Daugiau informacijos apie Renatos Rimkės siuvimo kursus rasite https://renatarimke.lt/ .
Parengė https://tekstaijususekmei.lt/ kolektyvas
