„Neatidėliokite savo svajonių rytojui, nes jis gali ir neateiti.“ – pataria jau 4 metus kaitavimu užsiimantis Linas Zareckas. Šį jėgos aitvarų sportą jis vadina savo aistra ir stengiasi atrasti jam laiko, kaip pats sako, „susidėliodamas darbus pagal vėjo prognozes“.
Portalas „Asų paslaptys“ kalbina Liną, kaip jis susidomėjo jėgos aitvarais ir ką jam šis pomėgis reiškia.
Kaip atradai kaitavimą?
Atradau kažkaip netyčia. Prieš 11 metų su draugu YouTube kanale užmatėm šią pramogą ir iškart kilo noras išbandyti. Šiaip iš prigimties esu ekstremalaus sporto mėgėjas, tai ir čia pasirodė labai įdomu.
Kiek laiko tai jau tęsiasi?
Nepaisant to, kad kaitavimas mane sudomino prieš 11 metu, dėl tam tikrų priežasčių visgi šia veikla užsiimti pradėjau tik prieš 4 metus.
Ar manai, kad kada sustosi?
Manau, kad nesustosiu niekada. Kiek sveikata leis, tiek ir kaituosiu. Turim savo rate ir konkrečių pavyzdžių, kad nei ūgis, nei svoris, nei amžius neriboja. Sunkiausias mūsų kaituotojas sveria 165 kg. Vyriausiam, kurį pažįstu, šiuo metu 72 m.
Kas „užkabino“ šiame sporte?
Ogi labai daug kas. Tai labai daug gerų emocijų teikiantis užsiėmimas. Tai gamta ir gražūs vaizdai, skrydžio, plaukimo, greičio bei kiti pojūčiai.
Kodėl būtent kaitavimas, o ne bėgiojimas, plaukimas ar motociklai?
Todėl, kad į kaitavimą telpa dar daugiau viso šito tiek iš fizinio pasirengimo pusės, tiek emocine bei psichologine prasme. Net sezoniškumo iš esmės nėra – vasarą ant vandens, žiemą ant sniego.
Ar bandei į šią veiklą įtraukti ir vaikus?
Žinoma bandžiau. Ir išmokiau, bet šiuolaikinis jaunimas kažkaip visgi labiau linkęs į kompiuterinius žaidimus, negu į aktyvų užsiėmimą.
Kokių fizinių ar psichologinių iššūkių reikalauja šis sportas?
Fizinių iššūkių nereikalauja jokių, nes fizinį krūvį reguliuoji pats sau. Tai nėra sunkumų kilnojimas. Psichologinių iššūkių kartais pasitaiko, kai nori progresuoti ir pereini prie triukų atlikimo.
Psichologinių momentų taip pat būna kai pučia stiprus vejas, o tu dar nepasitiki savo jėgomis. Arba kitas psichologinis momentas, kai jau orai bei vanduo rudenį atvėsta arba pavasarį dar nebūną sušilę, atrodo na kaip čia galima lįst į tą ledinį vandenį tokiu oru. Juk sušalsiu. Bet iš tikro tai nėra šalta, jeigu turi tinkamą aprangą. Tad visos šitos baimės ir psichologiniai iššūkiai praeina kai pabandai.
Ar tai daug investicijų reikalaujantis pomėgis?
Žinoma, ši veikla, kaip ir visos sporto ar pramogų šakos, kainuoja. Daug ar mažai – tai labai subjektyvus reikalas. Kiekvienam pagal išgales skirtingai atrodo, bet manau prieinama daugeliui. Iš esmės pačioj pradžioj reikia didžiausių investicijų įrangai susipirkti, o toliau jau minimaliai. Tik jei reikia kažką paremontuot, ar atsinaujint.
Ar turi kokių tradicijų, kaip dažnai, kur keliauji užsiimti šia pramoga?
Kažkokių išskirtinių tradicijų neturiu. Užsiėmimų dažnumas, kas be ko, pagal savo galimybes, bet stengiuosi bent 1-2 d. per savaitę paskirti tam laiko. Lietuvoj, be abejonės, mūsų kaituotojų Meka yra prie Kuršių marių įsikūręs Svencelės kaimas, dar Nida, jeigu pučia rytinių krypčių vėjas, Monciškės.
Taip pat stengiuosi nukeliauti į užsienį, kur šiltesni kraštai. Pavyzdžiui, Egiptas – viena iš pigiausių ir patogiausių krypčių. Teko pabuvoti ir pakaituoti kitose šalyse – Žaliasis Kyšulys (Cabo Verde), Fuerteventuros sala, Kroatija.
Tikriausiai turi bendraminčių ratą, su kuriais susitinkate ir „kaifuojate“, t.y. kaituojate? 😊
O taip, bendraminčių ratą tikrai turim! Ir labai smagu, kad tas ratas nuolat plečiasi, sutinki naujų žmonių, kurie patampa ne tik sporto kolegomis, bet ir tikrais draugais.
Esi užimtas žmogus – turi savo verslą. Paprastai daugelis savo veiklas turinčių žmonių dirba 24 valandas, 7 dienas per savaitę. Kaip tu atrandi laiko kaitavimui?
Atsakymas paprastas – jei nori kaituoti, privalai atrasti tam laiko, kaip ir darbui atrandi. O kai degi aistra, tai natūraliai pasidėlioji darbus pagal vėjo prognozes.
Kaitavimas – tai neįprasta sporto šaka, tad tikriausiai yra nutikę įvairiausių įdomių nutikimų. Gal gali papasakoti, kokį vieną įsimintiniausią?
Na, įvairiausių nuotykių tikrai dažnai pasitaiko. Tai kas lentą kokią pameta, tai aitvarais susipina. Man kažko ypatingo nėra nutikę, bet vieną įvykį turėjau ir aš.
Vienose varžybose buvo numatyta rungtis, kuri vadinasi FUN RACE. Šios rungties principas yra toks: visi dalyviai po garsinio signalo startuoja vienu metu, o išstartavę turi nuplaukti iki pažymėtos vietos ir grįžti atgal į starto liniją. Čia labai svarbus momentas, kokią startinę poziciją užsiimsi. Taigi, nepatingėjau nubristi anksčiau, užsiimti gerą poziciją ir laukti starto.
Na ir ką, susirinko visi dalyviai, o jų iš viso net 36, danguje aitvaras prie aitvaro. Tupim visi, laukiam starto. Aš viduje džiaugiuosi, kad užsiėmęs pačią geriausią poziciją. Belieka tik nepadaryt klaidų ir be jokios abejonės lipsiu ant nugalėtojų pakylos. Labiausiai nerimauju tik, kad kas nors neužmestų aitvaro ir kad tik nesusipintume, nes aitvaras prie aitvaro.
Na ir ką, likus 20 sekundžių iki starto, vienas dalyvis nesuvaldo savo aitvaro ir tiesiai su juo į mano stropas. Aitvarai susipynė, tapo nebevaldomi, sukrito į vandenį. Tą pačią akimirką tapo aišku, kad ant nugalėtojų pakylos šiemet neužlipsiu. Faktas, jog susitvarkyt nebebuvo laiko ir net startuoti nebegalėjau. Tai va, toks tas įsimintiniausias įvykis. Ir linksmas, ir apmaudus.
Ir pabaigai, gal gali kažką patarti, palinkėti mūsų skaitytojams, kurie jau seniai svajoja kažko imtis, bet nedrįsta, manydami, kad nepavyks, nepasiseks?
Patarimai ir palinkėjimai būtų paprasti: ką gali padaryt šiandien, nenukelk rytojui, nes rytojus gali niekada ir neateiti. Tiesiog daugiau ryžto ir kantrybės. Ir tikrai viskas pavyks.
Parengė https://tekstaijususekmei.lt/ kolektyvas
