Apie rebefingą bei jo poveikį galima rasti labai prieštaringų atsiliepimų, tačiau jau 13 metų Norvegijoje su šeima gyvenantis rebefingo instruktorius Donatas sako, kad kvėpuodamas žmogus niekaip negali sau pakenkti. Nemalonius ar net skausmingus pojūčius kūne sukelia ne pats kvėpavimas, o visa tai, ką negatyvaus mes savyje kaupėme nuo vaikystės. Būtent to negatyvo labai efektyviai atsikratyti galima rebefingo pagalba.
Donatai, kaip pats pradėjai praktikuoti kvėpavimo technikas?
2015 metais į Oslą buvo atvykęs rebefingo mokytojas, pavarde Vydūnas. Žmona pasiūlė nueiti, o aš sutikau. Visada buvau toks žmogus, kuriam įdomu naujovės, rūpi išbandyti tai, kas dar nebandyta ir nematyta. Kartu su mumis buvo apie 15-20 žmonių. Vos atsisėdęs ir išklausęs instruktažą, pradėjau erzintis. Bandžiau kvėpuoti su visais, bet atlaikiau kokias 5-7 minutes ir išėjau. Tiesa, mačiau, kad kiti dalyviai jaučia kažkokį poveikį, jiems kyla emocijos, byra ašaros ir pan. Man niekas nebyrėjo, todėl nusprendžiau, kad čia kažkokia nesąmonė, o kvėpuoti ir pats moku. Šitoks buvo mano pirmasis susitikimas su rebefingu.
Šiuo metu esu Dan Brule mokinys. Tai iš Amerikos kilęs rebefingo mokytojas. Tiesa, karantinas mano mokslus pas šią iškilią asmenybę kiek apstabdė, tačiau aš žinau savo kelią ir esu pasiryžęs eiti juo toliau. 2016 metais Dan Brule buvo atvykęs į Norvegiją, o apsilankyti kvėpavimo sesijoje mane vėl pastūmėjo žmona. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl, bet nuėjau, tik šįkart vienas. Kvėpavimo seansai vyko tris dienas, o aš dalyvavau tik paskutiniame jų.
Kai atėjau, mokytojas man šiek tiek papasakojo apie rebefingą. Informacija buvo įdomi, tačiau į viską žvelgiau skeptiškai. Tąkart seansas buvo visai kitoks. Bekvėpuojant atsirado pojūtis lyg mano kūnas būtų pakilęs nuo grindų, o aš pats iš jo išėjau ir stebiu viską iš aukštai. Vizija atrodė labai tikroviška. Pradėjo eiti įvairūs suvokimai. Pasibaigus seansui, dar apie 40 minučių gulėjau ant grindų, negalėdamas nuo jų atsikelti, verkiau, šaukiau, jaučiau kaip draskosi mano kūnas, o visas skeptiškumas buvo išgaravęs.
Kai pagaliau sugebėjau atpalaiduoti visą sukilusį negatyvą ir atsikėliau, jaučiausi lyg būčiau praradęs pusę savo svorio – taip lengva ir gera buvo. Kitais metais, kai Dan Brule vėl atvyko, dalyvavau visų trijų dienų kvėpavimo seansuose, o dar kitais metais užsirašiau pas jį mokytis.
Bet ar prieš tai domėjaisi sąmoningumu ar kokiais dvasiniais dalykais?
Taip, domėjausi. Nuo mažumės buvau kitoks nei visi, norėjau protestuoti prieš sistemą. Troškau viską daryti savaip. Man buvo įdomios temos apie ekstrasensus, visokius netradicinius mokymus ir pan. Tik domėjausi šiais dalykais daugiau teoriškai. 2013 brolis mane nusivežė į Rusiją pas tokias dvi moteris, kurių padedamas išmokau įeiti į meditatyvią transinę būseną. Nuo to viskas ir prasidėjo. Meditavau, užsiimdavau savimi, bet tai dariau nenuosekliai, tai numesdamas, tai vėl prisimindamas. Tie dalykai man buvo įdomūs, bet kažkur viduje tūnantis skeptikas vis nustumdavo juos į šalį kaip nereikšmingus. Vėliau, 2015 metais praėjau Teta Healing kursą, bet man ne itin patiko to mokymo struktūra, pasirodė per sudėtinga, todėl pažaidžiau su šia metodika ir numečiau. 2016 metais 3 mėnesius mokiausi pas Jevgenijų Černyš, kuris man labai stipriai atvėrė akis bei pakeitė mąstymą. Žodžiu, blaškiausi, ieškojau, bandžiau tai viena, tai kita. Iš visų tų mokymų gavau daug naudos, daug suvokimų, bet tik susipažinęs su rebefingu, pajutau, jog tai mano kelias.
Kas būtent sužavėjo rebefinge?
Kvėpavimo technikos yra labai lengvai apčiuopiamos, išmokstamos, elementarios, tačiau ir labai veiksmingos bei atnešančios gana greitus rezultatus. Juk kvėpavimas visada yra kartu su mumis, reikia tik išmokti juo pasinaudoti. Per trejus metus, kai pradėjau domėtis ir praktikuoti rebefingą, labai pasikeitė tiek mano mityba, tiek gyvenimo būdas, tiek mąstymas, atsirado daug naujų žmonių, pažinčių, patirčių.
Kaip veikia rebefingas ir ką jis duoda?
Žmonės per gyvenimą prikaupia labai daug visokio negatyvo savyje – ir visa tai nusėda kūne. Paprastai mes nė nepastebime, kad nešiojamės su savimi visokias baimes, emocinius blokus ir panašius dalykus. Laikui bėgant tie blokai ir emocinės sankaupos auga ir tampa priežastimi skausmų, negalavimų, lėtinių ligų. Dabar jau net ir oficiali medicina pripažįsta, kad emocinė būsena turi didelę įtaką tiek psichologinei, tiek fiziologiniai sveikatai. Yra gydytojų, kurie tvirtina, kad sveika gyvensena turėtų prasidėti ne nuo sveikos mitybos ar fizinio aktyvumo, o būtent nuo teisingo kvėpavimo.
Rebefingas yra priemonė, kurios pagalba mes galime išjudinti tas visas kūne sukauptas emocijas, jas iškelti į paviršių bei paleisti.
Nuomonių ir atsiliepimų apie rebefingą galima rasti ir gana negatyvių? Kaip manote, kodėl žmonės nusivilia ar išsigąsta šito?
Jei žmogus gyvena su didelėmis vidinėmis įtampomis, joms sukilus į paviršių pojūčiai kūne dažnai būna itin nemalonūs ir net skausmingi. Tai tikrai gali išgąsdinti. Turite suprasti, kad tuos visus tirpimus, skausmus, laužimus sukuria ne pats kvėpavimas. Jis tik iškelia tai, kas iki šiol buvo jūsų viduje. Toliau kvėpuojant, priimant viską, kas vyksta ir kas kyla, galima tuos nemalonius pojūčius paleisti. Tada kūnas atsipalaiduoja ir tampa labai lengva.
Kitas galima variantas tas, kad galbūt žmogus ateina į rebefingo seansą, turėdamas tam tikrų lūkesčių. Ne visiems šis procesas pasirodo skausmingas. Kai kurie mato įvairias spalvotas vizijas, kalbasi su mirusiais giminaičiais, regi angelus, ryškias spalvas, girdi muziką. Kai kam viskas praeina labai ramiai, su minimaliais galūnių tirpimo pojūčiais. Bet kuris variantas yra geras ir tinkamas. Jums nebūtinai turi užlaužti rankas, nebūtinai turite išvysti tikroviškas vizijas ar spalvotus žaibus. Tai nėra pramogai skirtas užsiėmimas.
Ar visiems tinka rebefingas?
Teoriškai – taip. Kartą pas mane į kvėpavimo sesiją vyras atsivedė savo žmoną, kuri tam visai nebuvo nusiteikusi, prisipažino, kad visai nenori čia būti, tačiau dalyvaus, nes to nori jos vyras. Taigi, kvėpavime ji dalyvavo, nors ir minimaliai į jį įeidama, o po seanso visai nenorėjo bendrauti, buvo pikta. Aš pats po šito apie 3 savaites jaučiausi prastai, net karščiavau. Tai man buvo pamoka, kad ir pats turiu atsakingai pasiruošti kvėpavimo sesijoms, ir priminimas, jog jei žmogus nenori, nejaučia pats, kad jam to reikia – iš šito nebus jokios naudos nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Bet kokia per prievartą atliekama praktika didelių rezultatų nesukurs.
Minėjai taisyklingą kvėpavimą. Kas tai?
Tai kvėpavimas pilvu. Tik gimę kūdikiai būtent taip ir kvėpuoja. Vėliau jie išmoksta kvėpuoti krūtine, o toks kvėpavimas yra stresinis. Galite patys labai lengvai pasitikrinti: atsigulkite ant nugaros, vieną ranką pasidėkite ant pilvo, o kitą ant krūtinės. Kvėpuokite ir stebėkite, kuri ranka kilnojasi intensyviau. Idealiu atveju ant krūtinės padėta ranka turi nejudėti, o ant pilvo – kilnotis aukštyn ir žemyn.
Jei esame įpratę kvėpuoti krūtine, pilvinis kvėpavimas iš pradžių gali pasirodyti sudėtingas ir net varginantis. Tačiau jei vis prisiminsime jį ir keletą kartų pakvėpuosime būtent pilvu (puiku jei tai bus 7-10 kartų per dieną), ilgainiui mūsų organizmas savaime pereis prie taisyklingo kvėpavimo. Šitoks kvėpavimas dar vadinamas diafragminiu. Jo metu organizmas gauna daugiau deguonies, o aukštyn ir žemyn judanti diafragma savotiškai masažuoja vidaus organus bei padeda jiems užimti tinkamas pozicijas. Kvėpavimas diafragma mažina stresą, gerina virškinimą, stiprina imunitetą ir dar atlieka daugybę gerų dalykų mūsų organizme. Kas smagiausia – jis nemokamas, natūralus ir neturi jokio neigiamo šalutinio poveikio.
Šiuo metu kvėpavimo sesijas vedi ir online. Kiek tai efektyvu?
Nuotolinių ir gyvų rebefingo sesijų skirtumas, žinoma, yra. Kai susitinkame gyvai, viską galima daryti kiek intensyviau, giliau, tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia pakankamai efektyviai tai atlikti ir online režimu. Nuotolinių sesijų metu reikalauju, kad dalyviai įsijungtų kameras taip, kad aš visus matyčiau ir galėčiau sureaguoti, jei kažkam prireikia pagalbos. Kadangi viską darome ne taip intensyviai, niekam jokių rimtų keblumų nevyksta, tiesiog gali prireikti sulėtinti kvėpavimą, ar pasiversti ant šono. Iš karto po Naujų metų organizuoju 30 dienų iššūkį, kuriame taip pat bus kvėpavimo praktikos. Patikėkite, kai susirenka grupelė žmonių, net ir nuotolinis bendravimas atneša labai puikių rezultatų. Dalyviai bendrauja tarpusavyje, dalinasi, tariasi, palaiko kitus, padeda neatkristi.
Gal dar norite kažką pridėti ar ko nors palinkėti mūsų portalo skaitytojams?
Nebijoti. Bandyti. Ieškoti. Taip pat neužsiliūliuoti iliuzijomis, kad pradėjus eiti sąmoningumo keliu, kažkas kaip su vėjeliu nupūs tolyn visas problemas ir iššūkius. Nereikia galvoti, kad kylant aukštyn sąmoningumo laiptukais, viskas tampa lengva ir malonu. Iš tikrųjų ant kiekvieno laiptuko laukia savi išbandymai, sunkumai ir pamokos. Kuo aukščiau lipam, tuo daugiau iš mūsų reikalaujama atsakomybės ir ištvermės. Skirtumas tik tas, kad kai išmokstame į sunkumus žiūrėti, kaip į naudingas pamokas, tai ir reaguojame į juos kitaip, pozityviau, ramiau. Gyvenimas, net jei ir nepasikeičia kažkuo iš esmės, pradeda atrodyti lengvesnis, įdomesnis, prasmingesnis.
Daugiau informacijos apie Donato veiklą: https://dbwd.no arba https://www.facebook.com/DeepBreathingWithDonny
Parengė Jurgita Barišauskienė/ Tekstai Jūsų Sėkmei
