Biržuose gyvenantis vaikų sklandymo instruktorius Giedrius Čepaitis jau penkti metai stebina aplinkinius išskirtiniu pomėgiu – iš senos ąžuolinės medienos bei metalo laužynuose rastų senovinių kalvių dirbinių gamindamas išskirtines interjero detales. Jo rankose aptrūnijusi mediena ir rūdimis padengtos metalinės detalės virsta skulptūromis, šviestuvais, lentynomis, staliukais. Anot Giedriaus, toks užsiėmimas jo gyvenime atsirado iš potraukio įvairioms senienoms.
Giedriau, vis tik nuo ko visa tai prasidėjo? Ar turite meninį išsilavinimą?
Ne, jokio meninio išsilavinimo neturiu ir iki kol nepradėjau dirbti su sena ąžuoline mediena, su jokiais menais jokių reikalų neturėjau, nesidomėjau jais, parodose nesilankydavau. Tačiau mane visada traukė įvairios senienos: tiek visokie seni buities rakandai, tiek dviračiai, tiek motociklai, tiek kitokie ne šių dienų dalykai. Specialiai jų neieškodavau, nekolekcionavau, bet jei rasdavau, būtinai pasilikdavau. Man tas senove dvelkiantis daiktas atrodydavo labai malonus liesti, šiltas, gyvas – visiškai kitoks, nei tie, kuriuos dabar randame prekybos centruose.
Pirmą kartą kažką pagaminti pabandžiau tada, kai mes su šeima atsidarinėjome kavinukę ir aš norėjau pagyvinti jos interjerą: padėliojau viduje senų svarstyklių, „samovarų“. Tuo metu kaip tik vienas bičiulis Facebook’e pasidalino labai įdomiu šviestuvu, pagamintu iš seno medinio balkio ir lempučių. Nusprendžiau, kad ir pats galiu panašų susimeistrauti. Tokia kūryba patiko, atsirado ir daugiau gaminių, pradėjau juos fotografuoti ir kelti nuotraukas į Facebook’ą.

Savo darbams naudojate tik ąžuolą?
Taip – ir tik seną, apirusį. Ąžuolas yra kietmedis. Jis, kitaip nei kiti medžiai, pradeda pūti nuo išorės. Kad ir kokį apipuvusį ir apirusį ąžuolinės medienos gabalą paimsime, jį gerai nuvalę, viduje rasime tvirtą, kietą dalį, kurią sunku sulaužyti. Kitokia sena mediena būna sutrūnijusi iš vidaus, todėl gaminti kažką iš jos nelabai apsimoka. Ąžuolas, net kelis šimtus metų išgulėjęs upės dugne ar tūkstančius metų pelkėje, nuo to tampa tik tvirtesnis. Nenuostabu, kad būtent šis medis nuo seno laikomas jėgos, ilgaamžiškumo ir tvirtumo simboliu, o jo mediena viena iš brangiausių.
Ąžuolo mediena turi labai gražią struktūra, išraiškingas rieves. Kai parsinešu namo apipuvusį jos gabalą ir kruopščiai nuvalau, atsidengia įspūdingas gamtos ir laiko sukurtas piešinys. Apleistose, sugriuvusiose sodybvietėse besimėtantys seni ąžuoliniai balkiai, trobų, rogių ar tvorų dalys būna išgulėję tenai apie šimtą ar mažiau metų, upių vagose – kelis šimtus, o pelkėse – net tūkstantį ar kelis tūkstančius metų. Ypatingai sena mediena būna juoda. Skirtingo amžiaus ąžuoliniai radiniai pasižymi skirtingu atspalviu: juodu, rudu ar net mėlynu. Ilgiau vandenyje išgulėjusi mediena būna tamsesnė. Man tai atrodo neįtikėtinai nuostabu: parsinešu namo apipuvusį gabalą, nuvalau, žinau, kad jam be galo daug metų, o jis vis dar tvirtas, sunkiai įveikiamas.
Taigi, klaidžiodamas gamtoje praleidžiate nemažai laiko?
Jau minėjau, kad esu sklandymo instruktorius, mokau šito vaikus. Šiai veiklai skirtas šiltasis metų sezonas, kažkur nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos. Kai sklandymo užsiėmimai baigiasi, tada laiką skiriu kūrybai ir medžiagų paieškai. Iki senų sodybviečių dažniausiai neveda jokie keliukai, viskas būna užaugę, virtę krūmais, pievomis, dirbama žeme. Dažnai tenka iki jų eiti pėsčiomis, o tą padaryti patogiau tada, kai augalija apnykusi bei žemė pašalusi ir tvirta. Šaltuoju metų laiku taip pat žymiai lengviau pastebėti ant žemės gulinčius medienos likučius, nes jų neslepia žolė.
Labai dažnai aplankau kokias 5-6 vietas, o kažką vertą dėmesio randu tik vienoje. Aišku, paskui dar tuos radinius tenka tempti iki mašinos. Tokiose išvykose aš ir pailsiu, ir atsigaunu, ir savotiškai pasportuoju.
Iš pradžių nemokėdavau atskirti, kuris medienos gabalas ąžuolinis, o kuris ne. Vėliau išsiaiškinau, kad ąžuolo likučiai sunkesni, o stuktelėjus koja, juos sunku perlaužti.
Kiek laiko reikia, kad sukurtumėte kažką?
Sunku pasakyti. Daug laiko praleidžiu klaidžiodamas, ieškodamas medienos. Ją parsivežu, džiovinu, vėliau žiūriu, ką joje pamatysiu, kuris gabalas tinka su kuriuo ir pan.

O kur gaunate metalines dalis?
Dažniausiai randu metalo lauže ar sendaikčių turguose. Tenai pasikuisti man taip pat patinka, jei jau įsisuku, tai parsivežu mažiausiai pusę bagažinės.
Ar nėra sunku, kai reikia kažkam atiduoti tiek išmylėtą gaminį?
Prie savo kūrinių neprisirišu. Man jie patinka, mėgstu tiek ieškoti medžiagų, tiek gaminti, bet ne mažiau malonu, kai žinau, kad kažkam tai taip pat gražu ir miela. Žymiai sunkiau buvo pradžioje nusistatyti kainas, nes neradau, su kuo galėčiau palyginti ir bent jau nesusidūriau, kad Lietuvoje kažkas kažką panašaus gamintų pardavimui. Taip pat sunkiai galėčiau apskaičiuoti laiko sąnaudas vienam kūriniui.
Koks yra jums pačiam įsimintiniausias gaminys?
Tai stalas, kurį gaminau apie pusantrų metų. Tai vienas pirmesnių ir pats didžiausias mano sumanymas. Užsimojau tokį didelį reikalą, dorai nė nežinodamas, nei kaip tą medieną apdoroti, nei kuo išvalyti. Gal todėl taip ilgai ir užsikuičiau. Aišku, nesikrapščiau su juo diena iš dienos – tai numesdavau, nes atsibosdavo, tai vėl imdavausi darbo.

Kai stalui prireikė metalinių kojų, nuvežiau jį pas savo bičiulį kalvį. Jis ten prabuvo apie pusmetį, kol tas kojas gavo. Iš nesupratimo, palikau stalą lauke, nors ir uždengtą, ir dėl drėgmės jo paviršius vėl suminkštėjo, turėjau iš naujo valyti. Aišku, išsivalė tikrai geriau.
Pabaigiau šitą stalą visai prieš pat savo parodos Biržuose atidarymą. Stiklą jam gavau apie 15 valandą, o 19 valandą tą pačią dieną jau prasidėjo paroda.
Stalas vis dar neparduotas, sveria 140 kg ir jau yra tapęs tikra žvaigžde. Mudu su juo lankėmės ne vienoje parodoje ir mugėje. Su juo taip pat gerai pažįstami ir mano draugai. Būdavo, kad skambinu kokiam bičiuliui, o man iš karto sako: „Jau žinau, ko reikia. Stalą padėt nešt?“
Ką ši kūrybinė veikla jums teikia?
Tai ir hobis, ir atsipalaidavimas, ir kažkiek gyvenimo būdas (nors ir nugaros skausmas taip pat). Dabar jau nebeįsivaizduoju savęs be tų klajonių, be senos medienos ir senųjų kalvių darbų paieškų. Būna, kad metalo lauže randu detalių, kurių amžius siekia 100-200 ar daugiau metų. Kažkam tai tiesiog atliekos, o aš visa tai atgaivinu, grąžinu į gyvenimą. Turiu draugą kalvį, kuris taip pat žavisi senąja kalvyste ir dažnai padeda man įgyvendinti sumanymus.
Senose sodybvietėse rasta mediena būna jau kažkada kažkieno rankomis apdorota. Man gera per tuos radinius pajusti senovę, liestis prie to, ką jau lietė praeityje gyvenę žmonės. Juk kažkada viskas buvo gaminama rankomis, naudojant primityvius įrankius, todėl ir tie gaminiai visi skirtingi, ne tokie serijiniai, kokius dabar randame parduotuvėse. Be medienos ir metalo, darbuose dar naudoju ir senas plytas, keramiką. Senaisiais laikais visi moliniai, keraminiai gaminiai būdavo gaminami rankomis, ant jų kartais net galima rasti pirštų prisilietimo pėdsakus, ar net jų antspaudus. Taigi, tie visi mano sukurti daiktai turi savo istoriją, kurios aš nežinau, vertę, kurios nė pats neaprėpiu, jie gyvi, „kvėpuojantys“, šilti.
Daugiau Giedriaus gaminių galima pamatyti https://www.facebook.com/grartgrart
Parengė Jurgita Barišauskienė/Tekstai Jūsų Sėkmei