Samdomame darbe dėl neįvertinimo priėjusi kritinį tašką, Aurelija pasirinko nagų dizaino kursus ir išpildė savo seną svajonę. Vyro palaikymą gavusi moteris sėkmingai užsiima mylima veikla, augina vaikus ir nė akimirkai nedvejoja pasielgusi teisingai. „Reikia nebijoti svajoti, nes svajonės pildosi.“ – sako Aurelija ir atvirai pasakoja, kaip iš socialinės darbuotojos transformavosi į nagų dizaino meistrę.
Na, tai papasakok, kaip iš socialinės darbuotojos tapai nagų grožio specialiste?
Tiesą sakant, grožio sfera man nuo pat paauglystės nebuvo svetima. Dar būdama paaugle ne šiaip pati sau lakuodavau nagus, mėgau piešti ant jų ir pasidaryti kažką įdomaus, išskirtinio. Draugėms šukuosenas įvairiausias darydavau, makiažus – pagražindavau visas prieš diskoteką. Tačiau viskas buvo mėgėjo lygmenyje, niekur rimčiau nesimokiau, nes negalvojau, kad tai kada nors peraugs į rimtą veiklą.
Kaip ir daugumai to meto vaikų, aplinka vertė manyti, kad būtina siekti aukštojo mokslo, o kažkokia ten nagų meistrė ar kirpėja nieko gero nepasieks. Todėl pabaigusi vidurinę mokyklą, pasirinkau socialinių mokslų studijas. Po universiteto baigimo pradėjau dirbti socialine darbuotoja ir šį darbą dirbau beveik 10 metų.
Tačiau atėjo diena, kai supratau, kad savo gyvenime noriu kažką pakeisti. Kaip tik tada ir prisiminiau savo senas svajones. Nutariau išmėginti kažką nauja. Gal pasirinkti naują veiklą paskatino ir paskutinis darbas, kuriam atidaviau visą širdį, bet nebuvau pakankamai vertinama. Plius šeimoje augo du vaikučiai, todėl norėjosi suderinti darbą su jų auginimu. Taip ir pasukau į grožio sferą.
Kas pastūmėjo link šios veiklos? Kaip supratai, kad nebenori dirbti pagal įgytą profesiją?
Kaip ir minėjau prieš tai, mintys apie kažkokią panašią veiklą brendo jau kurį laiką. Apie tai kartas nuo karto pasvajodavau, pagalvodavau. Man tai buvo širdžiai miela ir nesvetima sritis. Bet imtis būtent nagų meistrės darbo mane labiausiai paskatino vyras. Būtent jis buvo tas žmogus, kuris matė, kaip savo esamame darbe atiduodu visą save – dirbu viršvalandžius ir panašiai – tačiau niekas to nė nepastebi ir manęs nevertina. Jis ir pasiūlė man pabandyti kažko pasimokyti grožio srityje. Vyras matė, kad mėgstu bendrauti, kad man patinka nagų dekoras ir panašiai. Gavus vyro palaikymą, man tai buvo tarsi spyris į sėdimąją vietą palikti esamą darbą ir eiti mokytis nagų meistrystės. Gana greitai susiradau kursus ir net nedvejodama kibau į mokslus.
Kodėl būtent nagų meistrė, o ne kirpėja, kosmetologė ar pan.?
Kirpėjos profesija manęs niekada neviliojo. Labiau linkau prie makiažų kūrimo bei ilgalaikio makiažo procedūrų. Tačiau nagų sritį pasirinkau todėl, kad tai labiau kasdienė procedūra, reikalinga ir pakankamai priimtina daugeliui moterų. Pas meistrę pasidaryti makiažą labai reta kuri užsuka kas savaitę ar kelias, o gražių nagučių reikia praktiškai visoms. Juolab, kad ir kainos „nesikandžioja“.
Kitaip tariant, supratau, kad nagų dizainas arčiausiai manęs, o ir šią veiklą pasirodė lengviausiai suderinti su šeima ir vaikais.
Ar sunku buvo atsisakyti samdomo darbo, kuriame užtikrinamas stabilus atlygis ir pradėti savo pačios veiklą?
Iš tikrųjų visiškai nebuvo sunku. Gal todėl, kad priėjau tą kritinį tašką, kai jaučiausi nevertinama. Plius tas atlyginimas valstybiniame sektoriuje nėra jau toks svarbus kriterijus, dėl kurio verta kankintis nemylimame darbe. Jei būčiau viena auginusi du mažus vaikus, gal ir nebūčiau išdrįsusi pradėti viską nuo nulio. Negaliu tiksliai pasakyt. Tačiau kai jaučiau vyro palaikymą ir pagalbą, tai suteikė daugiau drąsos ir pasitikėjimo.
Taip pat pasitikėjimo suteikė ir mintis, kad nepavykus, juk bet kada bus galima grįžti atgal ir vėl dirbti pagal įgytą specialybę. Tačiau jau būsiu pabandžiusi ir žinosiu, kad tai ne man. Taip sakant, būsiu prisilietusi prie savo svajonės. Bet giliai širdyje žinojau, kad man pasiseks. O ir neužsiimant šia veikla rimtai, juk išmoktų žinių ant pečių nenešiosiu – padarysiu manikiūrą sau, draugėms, sesėms.
Ar myli savo darbą, nesibaimini nepatenkintų klienčių, piktų komentarų, konkurentų?
Taip, savo darbą myliu labai. Net drįstu pasvajoti apie nuosavą grožio saloną. Na, o dėl nepatenkintų klienčių… Kad jų nepasitaikė. Gal todėl, kad savo darbe esu visiškai atvira. Niekada neslėpiau, kad esu pradedanti specialistė. Už pačias pirmas paslaugas imdavau tik simbolinį užmokestį, į viską labiau žiūrėdama kaip į praktiką, o ne į verslą. Klientei pateikus tam tikrus pageidavimus, iš karto prisipažindavau, kad nesu tikra ar man pavyks būtent taip, kaip ji nori. Todėl manau, kad tas mano atvirumas, nesigyrimas ir nesišvaistymas tuščiais pažadais, man ir padeda.
Daugelį savo darbų pateikiu Facebook paskyroje, todėl ateinančios naujos klientės mato ką sugebu. Su klientėmis bendrauju maloniai, į savo darbą žiūriu atsakingai, žinoma, kad nusiminčiau jei atsirastų nepatenkintų.
O konkurentų… Jų gyvenime visur yra. Gal man lengviau, nes į šį darbą labiau žiūriu kaip į hobį, o ne į verslą. Šiuo metu, kol vaikai maži, man tai yra pragyvenimo šaltinis, o kaip bus toliau, laikas parodys. Todėl ir nematau aš tos konkurencijos, nes ir pati su niekuo nesivaržau. Tiesiog dirbu tai, kas man teikia malonumą.
Dauguma moterų vis dar baiminasi, kad pradėjusios savo veiklą nebeatras laiko šeimai. Kaip tu suderini visa tai?
Tikiu, kad dauguma moterų vis dar baiminasi pradėti savo veiklą, nuogąstaudamos, kad ji „suvalgys“ visą, šeimai skirtą laiką. Asmeniškai aš į savo veiklą žiūriu kitaip. Šeima man yra pirmoje vietoje. Pasirinkusi nagų dizaino sritį, darbo valandas nustačiau taip, kad didžiausias dėmesys būtų skirtas šeimai. Todėl dirbu tikriausiai kaip dauguma biurų darbuotojų – nuo 9 iki 17 ar 18 valandos. Vakarai skirti šeimai, vaikams. Savaitgaliai man yra šventi, skirti buvimui su vaikais.
Juk vaikai taip greitai auga. Jie greitai taps paaugliais, o ir netruks pasukti savo keliu. Tada jiems manęs nebereikės arba reikės labai retai, tad kol aš jiems esu svarbi, stengiuosi skirti tiek dėmesio, kiek jie reikalauja.
Ir pabaigai gal pasidalinsi, kokiu padrąsinančiu patarimu su mūsų skaitytojais?
Galbūt būsiu banali ir besikartojanti, bet pasakysiu paprastą tiesą – reikia nebijoti svajoti. Svajonės pildosi ir tai žinau iš savo asmeninės patirties. Reikia savo gyvenime turėti užsibrėžtą tikslą. Jo neturint, taip ir plauksit visą gyvenimą pasroviui. O turint tikslą, reikia kryptingai jo siekti. Niekas nepasidaro per dieną ar dvi. Viskam reikia laiko ir pastangų. Todėl nereikia nuleisti rankų po pirmos nesėkmės. Jei pasaulyje būtų tokios sritys, tokie verslai, tokios genialios idėjos, kad vos pradėjus viskas kaip per sviestą eitų, tai šiame pasaulyje visi būtume milijonieriais.
Parengė Rasa Banelė https://tekstaijususekmei.lt/
