Rūta nebuvo iš tų mergaičių, kuri nuo mažens žinojo, kuo nori būti užaugusi. Tačiau visada buvo linkusi į perfekcionizmą ir aukščiausių rezultatų siekimą. Deja, šis bruožas suteikė daugiau vargo, negu laimės. Moteris nuėjo duobėtą kelio atkarpą nuo nevilties iki mylimos veiklos atradimo, o šiandien dalinasi savo įžvalgomis ir gyvenimo istorija.
Rūta, ką tu ketinai studijuoti ir ar pavyko įstoti kur norėjai?
Nuo dešimtos klasės rimtai buvau nusprendusi studijuoti teisę. Kaune bakalauro studijų nebuvo, tik magistras, į kurį galėjau patekti po istorijos bakalauro. Taigi, intensyviai tam ruošiausi. Reikėjo ne tik aukšto istorijos balo, bet ir kitų dalykų gero įvertinimo. Gaila, bet iš matematikos valstybinio egzamino gautas 1 balas, sužlugdė visus planus.
Taip jau susiklostė, kad patekau į VDU menotyros studijas, apie kurias nieko nežinojau. Pamaniau, kad menai man patinka, o paskui gal atsiras galimybė pakeisti studijų kryptį.
Ar pavyko pereiti į norimas studijas?
Ne, nepavyko, nes pakeliui save įtikinau, kad menotyroje visai gerai. Šiandien sunku pasakyti, kodėl taip nusprendžiau, bet tai buvo panašu į melą sau. Nors garsiai neįvardindavau, bet maniau, kad jokios naudos iš šių studijų nebus. Tai matyt dar labiau paveikė mano psichologinę būseną, kol visos nuoskaudos, nusivylimas ir pamintos ego ambicijos smogė visa jėga.
Kas tuomet nutiko? Depresija?
Na, nebuvo tokios diagnozės. Tačiau tai juodžiausias gyvenimo laikotarpis, trukęs antruosius ir trečiuosius studijų metus, nes ketvirtaisiais teko sukaupti visas jėgas ir padoriai baigti mokslus. Tie, kas patyrę panikos atakas, supras, ką tai reiškia ir iki kokios nevilties gali nuvaryti. Buvo dienų, kai baisu buvo tiesiog išeiti į gatvę. Tai sudėtinga emocinė būsena, kurios niekam nelinkėčiau.
Kaip pavyko atgauti pusiausvyrą ir grįžti į normalų gyvenimą?
Grįžimas buvo ilgas, net jei iš šono ir atrodydavo, kad man viskas gerai, taip nebuvo. Baimės jausmas dažnai lydėdavo be jokios priežasties.
Po studijų netrukus ištekėjau. O juk žinote – meilė gydo. Tai padėjo pamažu atgauti pagrindą po kojomis. Greta atsirado ir asmeninio augimo literatūra. Ji taip stipriai mane įtraukė, kad skaičiau viską iš eilės – nuo ezoterikos iki psichologijos. Pradėjo griūti sena pasaulėžiūra, viduje viskas ėmė keistis. Ieškojau atsakymų ir rekomendacijų, kaip sau padėti. Tiesą sakant, saviugdos temos mane lydi iki šiol, nes kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau suprantu, kiek žmogus mažai žino apie savo galimybes ir prigimtį.
Ar galėtum įvardinti, kodėl žmones užklumpa panikos atakos?
Kiekvieno priežastys gali būti skirtingos, tačiau dažnai tai susiję dideliu ego. Kuo daugiau žmogus reikalauja iš gyvenimo, tuo didesnė tikimybė, kad patirs nusivylimą. Reikalaujama ne tik iš gyvenimo, likimo, Dievo, bet ir iš savęs. Tarsi visi jam būtų įsipareigoję ar už kažką skolingi.
O už perfekcionizmo, kuris taip pat yra viena iš priežasčių, slypi žema savivertė. Tada žmogus pradeda spausti iš savęs maksimumą, norėdamas pasauliui įrodyti, koks jis šaunus. Deja, giliai viduje jis pats taip apie save negalvoja. Jei neabejotų savo verte, nereikėtų tiek dėti pastangų ir eikvoti energiją.
O kodėl susiformuoja žema savivertė?
Dažniausiai tai nutinka vaikystėje ar paauglystėje, tačiau nereikėtų ieškoti kaltų. Visa tai mes gimdami atsinešame – ambicijas, charakterio savybes, kertinius įsitikinimus, neišgyventus jausmus ir visą savo šešėlį.
Savivertė – tai tik įsitikinimas, kad aš turiu kažkoks būti. Jei atrodo, kad toks nesu, tuomet šie du įsitikinimai pradeda kovoti ir pasireiškia elgesyje, veiksmuose ir mintyse, taip pat situacijose.
Grįžkime prie savirealizacijos. Ką veikei po menotyros studijų?
Pirmą darbą pavyko gauti vienoje drabužių parduotuvėje. Deja, joje greitai pasijutau ne savo rogėse, o ambicijos, jog esu verta geresnio darbo, paskatino viską mesti. Ir mečiau. Ištekėjau. Su vyru įkūrėme verslą ir vėl sėdau ne į savo roges – tapau buhaltere. Čia irgi nei laimės, nei sėkmės neradau. Ieškojau toliau, tada sekė administratorės pareigos vienoje transporto paslaugų įmonėje.
Taip susiklostė, kad šios įmonės senbuviai ėmė skirstytis, o aš nejausdama meilės tam darbui, pasukau savais keliais. Netrukus susidomėjau ekologiškais produktais ir įkūriau el. parduotuvę „Eko Jums“. Dariau viską pati, įgijau nemažai patirties. Vėliau verslą pardaviau.
Gimus vaikeliui, po auginimo atostogų vėl ieškojau vietos po saule. Netikėtai radau tekstų rašymo kursus, kuriuos baigdama parašiau knygą „Mrs. Perfect. Moteris, kuri nemokėjo verti“.
Netrukus pradėjau rengti komercinius tekstus, įkūriau tinklaraštį „Tobulėju“, rašiau asmeninio tobulėjimo straipsnius ir viskas ėmė klostytis savaime. Su bendramoksle, redaktore Rasa Banele, pradėjome kartu dirbti. Taip gimė „Tekstai Jūsų Sėkmei“. Po pusmečio prisijungė rašytoja Jurgita Barišauskienė ir susiformavo mūsų kolektyvas.
Ką patartum kitiems, vis dar nerandantiems savo mylimos veiklos?
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo savianalizės ir tikrųjų norų įvardinimo, prieš tai ego palikus nuošalyje. Reikia suprasti, kad visi čia atėjome įgyvendinti savo užduočių ir kurti kažką naujo. Visuomenė ir aplinka mus kursto siekti karjeros aukštumų, parodyti kokie esame šaunūs, kiek daug galime uždirbti, apkeliauti pasaulį ar kažkam lipti per galvas nepaisant žmogiškumo. O konkurencija ir savęs vertinimas bei lyginimas su kitais jau diegiamas nuo vaikystės. Deja, tai niekur neveda. Be to, mokyklos ir universitetai neparuošia drąsių, kūrybiškų žmonių, galinčių kurti inovacijas visose srityse, o verslininkai nežino kur gauti tinkamų darbuotojų.
Laikai pasikeitė, todėl stumkite į šoną senas taisykles, ieškokite atsakymų ir potencialo savyje, įsiklausykite į intuiciją, svarbiausia – nemeluokite sau. Jei turite įsišaknijusių ir varžančių įsitikinimų, meskite juos lauk ir raukite su šaknimis.
Neatmeskite gyvenimo pasiūlymų, dažnai patirtis kitoje srityje gali suteikti naudingų įgūdžių ar žinių, kurių prireiks jūsų veikloje. Tik svarbu neprisirišti prie patogaus, bet nemylimo darbo ir neišduoti savo svajonių. O jei vis atrodo, kad kažko dar nemokate ir taip save stabdote, vadinasi, trūksta tikėjimo savimi.
