„Moterų savaitgalis“ – taip vadinasi vienas iš ekonomistės, finansinio raštingumo edukatorės ir beveik dviejų vaikų mamos (vienas šiuo metu tik pakeliui), Eglės Laurišonienės projektų. Tik šis skirtas ne finansiniam išprusimui kelti, o asmeniniam augimui bei moterų tarpusavio bendrystės kūrimui.
Egle, kaip nuo finansų perėjote prie asmeninio tobulėjimo?
Tai kad niekur toli eiti čia ir nereikėjo. Esu kompanijos „M Capital“ atstovė. Padedu žmonėms susitvarkyti asmeninius finansus, daug bendrauju, aiškinu ir matau, kad finansinė padėtis labai priklauso ne tik nuo supratimo apie pačius finansus, bet ir nuo daugelio kitų dalykų, tokių, kaip savęs priėmimas, pasitenkinimas veikla, santykiai su aplinka, minčių higienos ir t. t.
Kartu su bendraminte Raimonda Ūsiene sukūrėme vaikų finansinio raštingumo vystymui skirtą projektą „Paršiukas Euriukas“, o vėliau abi ėmėmės „Moterų savaitgalio“. Iš pradžių viską darėme nemokamai ir programa tęsėsi 8 savaites, o dabar organizuojame 3 savaičių trukmės nuotolinį mokamą kursą.
Bet kodėl „savaitgalis“?
Todėl, kad pradinis mūsų sumanymas buvo kitoks. Mes norėjome organizuoti moterų savaitgalio stovyklą pajūryje, susiradome tinkamą vietą nakvynei – ir tada paskelbtas karantinas nupūtė šiuos mūsų planus. Kadangi programą ruošėme atsakingai, stengėmės, tai visai atsisakyti projekto nenorėjome ir perkėlėme jį online. „Savaitgalis“ tapo nemokamu ir išsitempė iki 8 savaičių. Uždaroje FB grupėje bendravome su dalyvėmis, palaikėme jas, pačios atlikinėjome visas praktikas ir dalinomės su kitomis moterimis bei kasdien jas skatinome.
Antrasis „Moterų savaitgalis“ truks 3 savaites, jame dalyvaus daugiau lektorių, bus stilistė, jogos mokytoja, mes ir vėl kartu darysime kasdienes praktikas, palaikysime vienos kitas, aiškinsimės, kas yra meilė sau, kaip suprasti savo tikruosius poreikius, kaip pritraukti gausą į gyvenimą ir t. t.
Kaip manote, ar tokie nuotoliniai mokymai gali būti efektyvūs?
Kadangi jau viską išsibandėme, tai galiu pasakyti, kad TAIP. Juolab, mūsų dalyvės savo užklausomis pačios paskatino imtis antrojo „savaitgalio“. Žinoma, gyvas bendravimas turi savų privalumų, tačiau stovykla pajūryje, kad ir kaip tai puikiai skambėtų, tinka tikrai ne visoms moterims. Ne visos gali imti ir visam savaitgaliui ramia galva palikti namus, vaikus, nuvykti prie jūros, susimokėti už nakvynę, maitinimą, lektorių paskaitas ir kitas paslaugas. Tuo tarpu nuotolinis kursas pasiekiamas iš bet kurios vietos, o kainuoja mažiau.
Dar vienas pliusas yra tas, kad mes net tris savaites kasdien bendrausime ir atlikinėsime užduotis, o per tiek jau galima ir tam tikrus pozityvius įpročius išsiugdyti. Tik įsivaizduokite, kiek kainuotų 21 dienos programa prie jūros ir kas joje visoje ryžtųsi dalyvauti!
Ko labiausiai trūksta moterims, kad reikalai imtų judėti tinkama kryptimi?
Manau, kad labiausiai trūksta impulso, skatinančio pajudėti iš vietos, žengti pagaliau pirmuosius žingsnius, keisti kažką, kas netenkina. Juk dauguma mūsų vis dar esame išmokytos, kad geriau nereikia išsišokti, būti patogiomis, visiems geromis, visais besirūpinančiomis ir t. t. Tikrai būna dažnai, kad aplinka nepalaiko, bando vis atbaidyti nuo pokyčių. Moterims labai svarbi bendrystė, net ir virtuali. Būtent todėl yra tiek visokių grupių, mamyčių klubų, moterų ratų ir pan. Tik palaikydamos vienos su kitomis ryšius, mes galime iš tiesų augti, tobulėti, atsipalaiduoti, pasijusti saugiomis ir vis drąsiau žygiuoti savo svajonių link.
Antrasis karantinas tikriausiai vėl daug kam sukėlė nemažai streso. Gal galite pasidalinti kokia nesudėtinga „gyvenimo gerinimo“ metodika?
Tikrai negaliu pasiūlyti nieko, ko nesate girdėję, jei domitės saviugda. Mes dažnai ieškome vis kažkokių įmantresnių praktikų, efektyvesnių metodikų, tačiau pačios veiksmingiausios praktikos yra pačios elementariausios. Yra viena sąlyga, kad jos veiktų: jas reikia daryti. Jei vienumoje niekaip nesidaro, tada verta paieškoti bendraminčių, su kuriais galima aptarti savo pasiekimus, pasidalinti patirtimi, pasitarti. Tai labai motyvuoja.
Mano pačios mylimiausios praktikos, nuo kurių bet kas galėtų pradėti jau šiandien yra šios:
- Dėkingumas. Taip, tas elementarus dėkingumas, apie kurį jau tiek kartų girdėjome. Reikėtų kasdien sau įvardinti bent 10 dalykų, už kuriuos esame dėkingi. Jei gyvenimas nemielas, jei vis kažkas nesiseka, galima dėkoti už tai, kad esame gyvi, kad turime maisto, kad pavyko lengvai rasti vietą automobiliui pastatyti, kad kieme žydi gėlės, kad šviečia saulė ir pan. Antras etapas: dėkoti už nemalonius dalykus ir nesėkmes. Juk būtent jos ypač skatina mus tobulėti, keistis, judėti į priekį. Iš pradžių tuos 10 dalykų geriau užsirašinėti į sąsiuvinį ranka, o vėliau to galima bus nebedaryti, nes dėkingumas pamažu taps natūralia mūsų mąstymo dalimi.
- Svajonių vizualizacija. Šiuo metu jau moksliškai įrodyta, kad mūsų protas nesuvokia skirtumo tarp tikrų ir įsivaizduojamų dalykų. Taigi, kuo aiškiau ir emocionaliau įsivaizduosime tai, ko norime, tuo labiau protas patikės, kad tai realu ir ims kreipti mus svajonės išsipildymo linkme. Vizualizuoti gali pagelbėti svajonių lenta ar koliažas. Tik labai svarbu, kad įsivaizduodami norimą dalyką, nenuklystume į negatyvias emocijas, nepradėtume, pavyzdžiui, savęs gailėti dėl to, kad šito neturime ir vargu, ar kada gausime. Jei kyla tokios negatyvios mintys, vizualizaciją reikia nutraukti ir nukreipti mintis kitur. Negatyvios emocijos prie svajonių tikrai nepriartins.
- Minčių stebėjimas ir jų švara. Tai nėra ypatingai lengva – ypač pradžioje. Tačiau labai svarbu savo galvoje įvesti tvarką. Negatyvių emocijų neigti nereikia, tačiau jas išjautus, būtina paleisti, o ne nuolat sukti ir sukti savyje negatyvaus filmuko peržiūrą, kaskart dar kažką papildomo prikuriant, kaip dažnai esame įpratę. Norint keisti minčių pobūdį, padėti gali įvairios praktikos ir metodikos: meditacija, ta pati dėkingumo praktika, atsiribojimas nuo visokių kriminalinių žinių, tinkamų knygų skaitymas, sportas, muzika ar bet kas, kad padeda koncentruotis į gražias emocijas keliančius dalykus.
Pastaruoju metu nemažai kalbama apie minčių galias, saviugdą, vyksta įvairūs mokymai, tačiau mes vis dar kažkaip nesame nei labai išsiugdę, nei labai laimingi. Kodėl?
Taip, galbūt didesnė žmonijos dalis vis dar netiki šiais dalykais, bet jei mes pažvelgsime į tikrai sėkmingus žmones – jie visi laikosi savo minčių higienos, medituoja, ar kitokias praktikas atlieka (tik nesiskelbia apie tai), atsiriboja nuo žmonių, kurie neatitinka jų vertybių, jų mąstymo, gyvenimo būdo. Yra net tokia „5 žmonių taisyklė“, kuri skelbia, kad mūsų gyvenimo kokybė yra vidurkis 5 artimiausių žmonių, su kuriais labiausiai bendraujame, gyvenimo kokybės. Tai apima ir finansus, ir sveikatą, ir santykius, ir visa kita.
Štai kodėl, jei esame patenkinti savo gyvenimu, verta atlikti jame tam tikrą reviziją, kartais net atsiriboti nuo tam tikrų asmenų ir neužsidaryti nuo naujų pažinčių (tegul net ir virtualių, jei kitaip neišeina). Tik jokiu būdu nereikia smerkti ar imti dėl savo nesėkmių kaltinti aplinkinių. Prisiminkime, kad ir patys esame į juos panašūs (antraip jų šalia nebūtų), padėkoti jiems už suteiktas pamokas bei suvokimus (dėkingumo praktika), įkvėpti ir drąsiai žengti savu keliu.
Parengė Jurgita Barišauskienė / Tekstai Jūsų Sėkmei
