Močiutės įkvėpta vaikystės svajonė tapti mokytoja neišsipildė, tačiau Rasa Banelė dėl to nei likimo, nei savęs nekaltina. Išbandžiusi įvairius darbus atrado save rašyme ir tuo labai džiaugiasi. „Myliu savo darbą ir žadu jį dirbti kiek įmanoma ilgiau, tačiau nežinau kas nutiks po metų ar kelių, todėl kol kas mėgaujuosi tuo, kas yra dabar.“ – sako Rasa ir atskleidžia kaip iš administratorės tapo tekstų rašytoja.
Sakyk, Rasa, tai kaip gi prasidėjo tavo kelias iki tekstų rašytojos veiklos?
Oi, mano kelias tikriausiai pirmiausia prasidėjo nuo svajonės. Besimokydama mokykloje svajojau tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Nežinau kaip kitiems, bet man mūsų gimtoji kalba pati gražiausia, skambiausia ir maloniausia. Negąsdina ir neglumina manęs nei nosinės, nei ilgieji ar trumpieji balsiai. Dabar galvoju, kad prie viso to prisidėjo ir mano močiutė. Ji pati buvo mokytoja. Be to turėjo labai gražų balsą, mokėjo gražiai dainuoti, išraiškingai pasakoti apie savo vaikystę, jaunystę. Na, o man viso to labai patiko klausytis.
Deja, svajonė taip ir liko svajone. Po dviejų nepavykusių bandymų tapti mokytoja, pasukau kita linkme ir įgijau verslo įstaigų administratorės specialybę. Tačiau likimas man vis tik suteikė galimybę nuo mokyklos toli nenutolti. Po studijų gavau darbą mokykloje ir ten dirbau apie aštuonerius metus. Tad netapusi mokytoja, vis tik turėjau galimybę pasisukioti tarp pedagogų.
O tai kaip administratorė tapo tekstų rašytoja?
Iš karto ir netapo. Kaip ir minėjau, aštuonerius metus dirbau mokykloje sekretore, o tada likimas ir meilė mane atvedė į Kauną. Čia jau išbandžiau ne vieną profesiją. Teko dirbti ir skambučių centro operatore, ir šiek tiek pardavimų vadybininke. Naujas miestas – naujos galimybės.
Negaliu sakyti, kad išbandyti darbai man nepatiko. Jie suteikė tam tikros patirties, tam tikrų žinių bei įgūdžių. Taip pat galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, net įsigyti draugų. Tad tai buvo tikrai įdomus laikas.
Na, o tekstų rašytoja tapau pagimdžiusi vaikelį ir kaip sakoma, „išėjusi ilgų atostogų“.
Iš karto pradėjai rašyti komercinės paskirties tekstus? Taip iš niekur?
Tikrai ne. Pradžioje rašymas man buvo kaip hobis, o to imtis paskatino vyras. Aš labai daug skaitau. Galima sakyti, esu knygų maniakė. Jaučiu, kad net priklausomybė net išsivystė skaitymui. Man gali nebūti televizoriaus, kompiuterio, interneto, išgyvensiu. Tačiau jei nebus ką skaityti, viskas. Man skaitymas reikalingas kaip oras, kaip vanduo.
Tad matydamas tokią mano aistrą skaitymui, vyras vieną dieną paklausė – „Tu tiek daug skaitai. Tiek jau knygų esi perskaičiusi, juk ir pati kažką gali rašyti, ar ne?“. Aš pagalvojau ir sakau – „Galiu.“ Kažkada tai tikrai gerai sekėsi. Net buvau raginama stoti į žurnalistiką ar kažką panašaus. Taip vyro paskatinta pamažu pradėjau rašyti trumpus ir ilgesnius apsakymus, įvairias istorijas, skirtas įvairaus amžiaus vaikams bei paaugliams. Kai kuriuos mano kūrinukus publikavo vaikiški leidiniai. Na, o labiausiai džiaugiuosi, kad net 7 mano pasakos pateko į leidyklos „Debesų ganyklos“ išleistą pasakų rinktinę „365 pasakos prieš miegą“. Kitus mano kūrinukus galima rasti ir nepriklausomų autorių turinio platformoje „Delfi Plius“.
Komercinių tekstų nedrąsiai pradėjau imtis po rašymo kursų bei kitų su rašymu susijusių mokymų. Per minėtus kursus susipažinome su dabartine kolege Rūta Steponavičiene. Abi jautėme aistrą rašyti. Abi kažką norėjome keisti savo veikloje bei gyvenime. Rūta jau šiek tiek buvo pasikausčiusi šioje srityje ir pradėjusi rašyti įvairius straipsnius, tad ji man ir pasiūlė prisijungti prie jos. Taip pamažu, nedrąsiais žingsneliais pradėjau rašyti ne tik vaikams, bet ir rimtoms įmonėms.
O tai kaip diplomai, ilgi studijų metai ir panašiai?
Diplomus turiu du, tačiau su tekstų rašymu jie visai nesusiję. Šiandieną ir be diplomų galima visko išmokti, tereikia tik noro. Šiandien apskritai visur tiek daug informacijos, kad be diplomo ir tanką gali susikonstruot, ir gal net apendicitą pats sau išsioperuot. (Juokiasi)
Galima lankyti kokius tik nori kursus, skaityti įvairią literatūrą ir domėtis norima veikla net neišeinant iš namų. Tai labai patogu. Tikrai nesakau, kad rašyti gali bet kas. Norint rašyti gerai, tikrai reikia turėti daugiau nei bazinių lietuvių kalbos žinių bagažą. Na, o man, kaip ir minėjau, mūsų kalba yra įdomi. Nuolat domiuosi įvairiomis taisyklėmis, jų pakeitimais, mokausi ir klausau kompetentingų žmonių. Kaupiu savo žinių bagažą ir jį išnaudoju darbe.
Savo darbą labai myliu, todėl stengiuosi jį atlikti maksimaliai gerai. Tą patį daro ir likusi „Tekstai Jūsų Sėkmei“ komandos dalis – Rūta ir Jurgita. Merginos taip pat atsidavusios mūsų veiklai, tad klientui stengiamės pasiūlyti geriausią produktą. Jei kažko nežinome, kažko nesuprantame, klausiame, domimės. Juk klientai taip pat žmonės, jie taip pat suinteresuoti gauti kokybišką tekstą, tad abipusis bendradarbiavimas labai svarbus. Taip ir dirbame visos draugiškai jau apie 3 ar daugiau gal metų.
Trys merginos rašo komercinius tekstus? Juk tenka rašyti ne tik moteriškomis temomis, tiesa? Kaip išsisukate gavusios rimtą vyrišką temą?
Taip, tenka rašyti įvairiomis temomis – tiek apie langų stiklus, tiek apie autodetales, čerpes, šildymo katilus ir panašiai. Tačiau mes neskirstome temų į „vyriškas“ ir „moteriškas“. Juk informacijos internete galima rasti bet kokia tema. Be to, kaip ir sakiau prieš tai, stengiamės kiek įmanoma palaikyti ryšį su klientu, išklausti iš jo kiek įmanoma daugiau informacijos. Nes juk net ir tomis pačiomis prekėmis prekiaujančios įmonės turi savo vidaus politiką, tikslus, ateities planus, skirtingas įkūrimo istorijas ir panašiai. Tad stengiamės išklausti viso to, pajausti įmonės dvasią ir kuriame. O būna įvairiai. Būna, kad tekstai „prilimpa“ iš karto, o pasitaiko, kad tenka taisyti. Ir ne kartą. Tačiau visa tai yra patirtis. Naujos žinios, nauji vėjai, kurie neleidžia nuobodžiauti. Žiūrėk, pataisei tekstą taip, kaip klientas nori, gražiai sudėjai, o jis ne tik, kad po kurio laiko grįžo, bet dar ir draugui parekomendavo. Tokie ir panašūs dalykai tik dar labiau paskatina stengtis. Na, o tos vadinamos vyriškos temos irgi į naudą. Su kolegėmis net pasijuokiam, kad jei kada teks nutraukti rašymo veiklą, nė viena nepražūsim, galėsim eiti į kokią statybų įmonę konsultantėmis dirbti. Tiek žinių prikaupusios.
Tai ar gailiesi, kad vis tik nepavyko tapti mokytoja?
Pačioje pradžioje, kai nepavyko įstoti, juolab, kad abu kartus pritrūko tik 1 balo, tikrai apie tai pagalvodavau su gailesčiu. Vis galvodavau – „o kas būtų, jeigu?…“. Tačiau dabar tikrai galiu drąsiai sakyti, kad visiškai nesigailiu. Dirbdama mokykloje pakankamai prisižiūrėjau pedagoginio darbo ypatumų. Sudėtinga šiandien mokyti ne tik vaikus, bet ir su jų tėvais santykį palaikyti. Mokytojai mažai gerbiami. Tad, manau, jog likimas mane apsaugojo ir išgelbėjo mano brangias nervų ląsteles. Už ką tikrai esu dėkinga. Manau, kad šiuo metu esu kaip tik ten, kur ir turiu būt. Ir ketinu čia likti kiek įmanoma ilgiau. Aišku, nežinau kaip viskas bus po metų, po 5 ar 10. Net ir neplanuoju. Tiesiog, gyvenu, mėgaujuosi ir dirbu mylimą darbą.
Ir gal norėtum kažką mūsų skaitytojams pasakyti?
Negyvenkite praeitimi. Negalvokite – kas būtų, jei būtų. Tas nieko nepakeis. Eikite į priekį, bandykite kažką naujo. O jei apie kažką labai labai svajojate, darykite viską, kad ši svajonė virstų realybe. Na, o jei svajonės vis tik nepavyks įgyvendinti, nepulkite kažko kaltinti ar plakti savęs už tai. Gal geriau sustokite ir pagalvokite, ar tai tikrai buvo JŪSŲ svajonė. O gal ją jums kažkas primetė ir jūs priėmėte kaip savą, susižavėjote idėja? Tačiau širdyje trokštate kažko visiškai kito. O gal net visai nežinote ko trokštate. Būna ir taip. Ir tai tikrai nėra blogai.
Parengė Tekstai Jūsų Sėkmei komanda
