Šiuo metu Nyderlanduose su vyru ir dviem vaikais gyvenanti Rasa Sagė – ne tik rašytoja, bet ir savotiška rašančių žmonių globėja, vis besistengianti suburti juos kartu ir skatinanti palaikyti vienas kitą. Kalbiname ją apie knygas, rašymą ir kūrybą.
„Sagė“ – tai jūsų pavardė ar slapyvardis?
Tai mano pavardės trumpinys. Nenorėjau kūryboje naudoti pavardės, nes ji dviguba, nelietuviška, ilga ir paini. „Sagė“ reiškia daugelį dalykų, tiesiogiai susijusių su mano kūryba: ir grožį, ir meną (papuošalas), ir aštrumą (gali įdurti), ir ne pirmą būtinybę (tai nėra duona). Angliškai sage reiškia išminčių, o aš labai mėgstu filosofuoti, domiuosi psichologija. Be to, susidėliojo gražus sąskambis su mano vardu.
Kiek knygų jau esate parašiusi?
Esu parašiusi du romanus „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ ir “Tavo likimo krašteliu einu“. Taip pat elektroninę knygą „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“. Romanus galima rasti visuose knygynuose, o elektroninę knygą pardavinėja knygos.lt. Mano naujasis fantastinis romanas kol kas neišleistas.
Kuo dar užsiimate be rašymo?
Auginu vaikus – 5 metų Kasparą ir 7 metų Brigitą, turime keturias kanarėles (Tuksiukę, Saulę, Ali ir Margutį), esu įkūrusi Lietuvių laisvalaikio literatūros lygą (organizacija, vienijanti lietuvių autorius). Kuriu tinklalaidę „Ir nėr kūrybai pabaigos“, kurios epizodai pasirodo kas antrą pirmadienį ir kurioje kalbinu kūrybingus žmones iš viso pasaulio. Įkūriau ir organizuoju Nyderlandų skaitytojų klubą, esu Olandijos lietuvių bendruomenės valdybos narė, Lietuvių profesionalų klubo narė ir Big brother.LT mentorė. Be viso to dar turiu rubriką „Židinys“ kūrybinės klasės žurnale „Baltas kambarys“, rašau įvairius straipsnius žiniasklaidai apie gyvenimą Nyderlanduose.
Kada ir kaip nusprendėte, kad norite rašyti?
Gimiau dar tarybiniais metais, kai rašymas ir bet kokia kūryba buvo laikoma maloniu, bene privalomu hobiu ir kiekvienas vaikas skatinamas lankyti būrelius, mokytis piešti, dainuoti, muzikuoti, šokti, vaidinti, kurti. Išbandžiau viską, tačiau niekur nesijaučiau talentinga, niekur neradau savo srities ir todėl negalvojau savo gyvenimo sieti su menu. Tačiau visą laiką labai patiko skaityti ir mėgdavau susitvarkyti savo mintis jas užrašydama. Visada pildydavau dienoraštį, užsirašydavau planus, svajones, turėjau visą didelę knygą, kurioje būdavo „viskas surašyta“. Niekur su ja nesiskirdavau ir vis pildydavau. Manau, tai susiję su nenoru įsileisti pasaulį tokį, koks jis yra, noras jį įrėminti, sutvarkyti. Tai buvo būdas susitvarkyti su savo psichologinėmis įtampomis, nes visų gyvenimo „kampų“ užrašymas suteikdavo stabilumo ir ramybės jausmą.
Svajodavau, kad iš šio rašymo ir mano besiskleidžiančios išminties kažkas išeis, kai man bus šešiasdešimt metų. Sėdėsiu supamojoje kėdėje, įsisupusi į vilnonę skarą ir pasiėmusi visus senus dienoraščius. Iš to, ką išmokau ir patyriau per gyvenimą, sudėliosiu knygą, kuri taps svarbi ir labai ypatinga kiekvienam pasaulio žmogui. Panašiai kaip „Bėganti su vilkais“.
Tiek ilgai laukti nereikėjo, nes kai man buvo be vieno mėnesio keturiasdešimt, išleidau savo pirmąją knygą. Šią istoriją rašiau ketverius metus, daugybę kartų perrašinėjau, viską joje keičiau, tačiau jos esmė nepakito – tai moters augimo istorija, kaip ji iš pilkos pelytės gimė naujai, išsipildžiusia moterimi ir mama.
Antroji mano knyga apie santykius. Kai galvojau, apie ką norėčiau rašyti savo tinklaraštyje, supratau, kad santykiai man yra įdomiausia ir svarbiausia tema. Todėl ir tinkalaraštį pavadinau apiesantykius.lt. Antroji knyga pasakoja apie daugelio žmonių tarpusavio santykius ir kaip mes, to neįtardami, veikiame vienas kitą.
Trečioji knyga apie rašymą gimė labai spontaniškai, kai pajutau, kad labai daug išmokau ir patyriau bandydama ir mokydamasi rašyti knygas, kad noriu pasidalinti šiomis žiniomis su kitais. Tuo metu ėmiau interviu iš kitų rašytojų, siekdama susipažinti su jais ir sužinoti apie jų kūrybinį kelią, todėl sudėjau jų istorijas apie savo pirmosios knygos išleidimą kartu su savo žiniomis.
Visai neseniai užbaigiau trečiąjį romaną, kurį pavadinau „Burbulas. Apie pasaulį be vaikų“, kuriame nagrinėjamos tokios temos, kaip sąmoningas pasirinkimas turėti ar neturėti vaikų, laisvė, stereotipai, instinktai, įpročiai, išmoktas elgesys, santykiai, naujausių mokslo išradimų bei technologijų įtaka mūsų ateičiai.
Kas jums yra rašymas?
Rašymas man yra malonumas ta prasme, kad iš nieko sukuriame kažką. Iš tuščio balto lapo lipa, veržiasi raidės, žodžiai ir sakiniai, kurių nebuvo, kuriuos sukūrėme mes. Tai man yra kūrybinis džiaugsmas. Tačiau tai ir kančia, nes sukurti iš nieko kažką nėra lengva, reikia sukaupti tam energijos, jėgų, o jų aš kūrybai atiduodu labai daug.
Kas maloniausia ir nemaloniausia rašant knygas?
Pradžioje labai smagu „pagauti“ idėją, kai jau žinau, kad tai tikrai tai, apie ką parašysiu knygą. Pabaigoje gera, kai padedu paskutinį tašką ir žinau, kad viskas baigta. Man labai patinka, kai istorija veda kažkur ir man belieka stebėtis: oho, aš to net nesitikėjau, kad taip atsitiks! Malonumai leidyboje – kai sukuriamas viršelis ir knyga įgauna savo veidą, taip pat kai laikau ją pirmą kartą rankose.
Nemalonumai prasideda tada, kai neišeina surasti formos, nesivysto istorija, kai jaučiu, kad kažkas ne taip. Tada sunku vėl sutarti su savimi ir surasti tinkamą natą tęsti toliau. Kai kurie rašytojai tokiu atveju rekomenduoja grįžti atgal, iki tos vietos, kai viskas dar ėjosi sklandžiai ir tęsti toliau visiškai iš naujo. Dėl to ir vyksta toks pirmyn-atgal, kol randu tą tikrąją formą ir būdą papasakoti istoriją. Leidyboje, aišku, nemaloniausia išgirsti „ne“ iš leidyklos, kuriai noriu patikėti savo knygą.
Iš kur semiatės idėjų?
Banaliai pasakysiu, bet idėjos susiformuoja iš gyvenimo. Kažkur išgirsta frazė tarsi ima ir sujungia tam tikras padrikas mintis ir patirtis. Vos apčiuopiamų idėjų gali būti kelios, tačiau ta, iš kurios gims knyga būna pati stipriausia, pribrendusi, nepajudinama. Tokiai idėjai reikia laiko ateiti, tačiau ji yra ta, kuri veda užbaigti knygą iki galo ir nueiti visą vingiuotą ir akmenuotą jos leidybos kelią. Kitaip tariant – iš silpnų idėjų knygos negimsta.
Kaip atrodo jūsų rašymo rutina?
Man asmeniškai rašyti sekasi tik rytais. Jei labai noriu pabaigti skyrių ir degu kūrybine liepsna, tačiau dieną neturiu tam laiko, tuomet galiu prisėsti ir vakare. Tačiau ryte jaučiuosi kupina jėgų ir švari, laisva nuo dienos rūpesčių, todėl man lengva rašyti. Geriausia būtų sėsti rašyti tik nubudus, nes naktį dažnai susapnuoju, kaip norėčiau pratęsti tekstą, dažnai užsirašau tamsoje kažką, ko noriu nepamiršti, bet ryte turiu pasirūpinti šeima, todėl rašymas prasideda 9-10 valandą. Parašiusi 2-3 valandas jaučiuosi visiškai išsekusi ir tada galiu tik skaityti, arba užsiimti kita veikla, kuri man teikia energijos. Labai svarbu rašyti kiekvieną dieną, kad nesijaustų ilgos pertraukos ir kūrybinis „atšalimas“.
Kaip jautėtės, kai pasirodė pirmoji jūsų knyga?
Ją rašiau ketverius metus, apskritai nežinodama nieko nei apie rašymą, nei apie leidybą. Kai ji pagaliau pasirodė, jau buvau tiek kartų ją perrašiusi, pertaisiusi, perkeitusi ir pataisiusi, kad ji tikrai tapo visiškai sočiu tirpalu, kuriame nebegalėjo ištirpti nė viena papildoma mintis ar sakinys. Tai buvo visiškai užbaigta knyga, kuria tuo metu tikėjau ir žinojau, kad vienokiu ar kitokiu būdu ji būtinai pasieks skaitytoją. Per tuos ketverius rašymo metus padariau daug klaidų, patyriau daug nusivylimų, daug ko išmokau. Tačiau šio kelio gale mano knyga pasirodė tarsi visai natūralus proceso rezultatas, kaip išnešiotas kūdikis po devynių mėnesių – ji tiesiog turėjo gimti. Atsimenu, kaip stovėjau savo kotedže Vilniuje, prie stiklinių lauko durų ir žiūrėjau į ką tik kurjerio pristatytą dėžę iš leidyklos su spaustuve kvepiančiomis savo knygomis. Negailestingai, grubiai atplėšiau dėžę ir išėmiau pirmą knygą – ji buvo be galo graži! Nejaučiau, kad tai mano knyga, bet ši knyga buvo daug gražesnė realybėje, nei ją įsivaizdavau.
Kaip manote, norint tapti geru rašytoju, reikia daugiau talento ar daugiau įdirbio?
Kaip kažkas pasakė: vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo. Tačiau dar papildyčiau, kad, kaip rašė Beata Tiškevič savo knygoje „Vyvenimas“, didelė dalis to darbo yra darbas su savimi – patikėti, kad tu gali, nelaukti patvirtinimo iš kitų, išsiugdyti nuojautą, kada rašai gerai, o kada geriau niekam to nerodyti, puoselėti savo talentą tinkama linkme, ugdyti valią, užsispyrimą siekti savo tikslų iki galo ir t. t.
Aš dažnai abejoju, rašyti man ar nerašyti, nes iš tiesų mano rašymo (kaip ir bet kokio kito meno) niekam nereikia, niekas jo neklausia, neieško, nelaukia… Tačiau jis mane vis tiek kviečia, vis papučia švelniai man į ausį: eik, parašyk. Taip ir einu, rašau ir vis laukiu to malonaus vėjelio į ausį.
Parengė Jurgita Barišauskienė / Tekstai Jūsų Sėkmei
