Jeigu manote, kad laisvė – tai demokratija ar kita valdymo forma, su žmogų gerbiančiais ir saugančiais įstatymais priešakyje, tada jūs jau nelaisvėje. Jei tikite, kad už jūsų laisvę atsakingi artimieji, aplinkybės, valstybė ar visuomenė, tai jūsų laisvė stipriai ribota. Ar žinote kodėl?
Kas atsakingas už laisvę?
Atsakymas labai trumpas – jūs. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo laisvę veikti, gyventi, svajoti, kurti, mylėti, nekęsti, kentėti, kovoti… Viskas prasideda mintimis, kurios apipintos stipriomis emocinėmis reakcijomis virsta įsitikinimais.
Jeigu įtikėjote, kad valdymo forma, tokia kaip demokratija, yra jūsų laisvės garantas, tada bet kokie, net minimalūs, pokyčiai skatins vidinį pasipriešinimą. Juk nuo to priklauso jūsų laisvė, o tiksliau – gyvenimo kokybė. Tačiau tai yra tik ribojantis įsitikinimas, tarsi šablonas pagal kurį nusprendėte gyventi.
O ką jaustumėte, jei laisvės nesietumėte su jokia sistema ar santvarka? Jeigu kyla noras prieštarauti – juk įstatymai draudžia ir riboja – tada verta apmąstyti, kokius jausmus ir mintis iššaukia žodis laisvė. Dažniausiai visi apribojimai tik pasiteisinimas, kad galėtume išlaikyti pasirinktą poziciją ir nesiimtume veiksmų, neįgyvendintume drąsių svajonių.
Žinoma, kartais reikia prisitaikyti prie aplinkybių, bet atsižvelgdami į jas vykdome savo tikslus. Juk vasarą neiname apsirengę kailiniais, o gyvename prisitaikę prie klimato sąlygų.
Niekas nėra atsakingas už mūsų laisvę. Žmogus gali gyventi prabanga ir palankiausiomis sąlygomis alsuojančioje valstybėje, bet jei viduje išgyvens asmeninę dramą, kylančią iš nepasitikėjimo savimi ir kitais bei rinksis aukos poziciją, niekas nepadės. Kartais daug lengviau apkaltinti kitus, negu prisiimti atsakomybę patiems.
Kaip suprantate sąvoką – atsakomybė?
Daugeliui žmonių šis žodis asocijuojasi su bausme, sunkia našta ir įvairiomis slogiomis emocijomis, kylančiomis iš klaidingo suvokimo. Galbūt prisimenate tėvų ar kitų asmenų frazes, tokias kaip „blogai pasielgei, prisiimk atsakomybę ir atsiprašyk, ištaisyk, ką padarei“. Ne, tai nėra atsakomybė, tai kitų primesta nuomonė, reikalavimas ir manipuliacijos, kad būtų pasielgta pagal jų įsitikinimus. Tai, kas vienam šventa tiesa, kitam gali būti nesuprantamas dalykas. Tad būkime supratingi ir tolerantiški.
Tikroji atsakomybė – tai aiškus suvokimas, kokį gyvenimą kuriame. Jei šią akimirką jaučiamas susierzinimas, noras išreikšti pyktį, būtent tokios situacijos ir vystysis. Greitai atsiras asmuo, su kuriuo bus galima susikivirčyti, nors ginčo tema visai nebus susijusi su vidinės būsenos priežastimi. Pavyzdžiui, jeigu žmogus jaučia senas praeities nuoskaudas, piktinasi, kad neįgyvendina savo svajonių, tačiau visa tai tyliai viduje užspaudžia, pamažu susierzinimas vis auga. Dėl to pradedama ieškoti priežasčių išreikšti emocijoms. Netrukus atsiras kitas, kuriam pyktis taip pat jau veržiasi per kraštus. Greitai susiformuos ir bendra tema, dėl kurios bus galima susikivirčyti.
Jei tokiais momentais sustotume ir aiškiai suvoktume tikrąją priežastį, nebereikėtų kurti panašių situacijų. Taip būtų susigrąžinta atsakomybė už savo mintis, jausmus ir veiksmus.
Taigi, pirmiausia reikėtų suvokti ir pajausti, ką reiškia žodis – atsakomybė. Jei jis turi neigiamų atspalvių, paleiskite visas su juo kylančias asociacijas.
Už savo gyvenimą atsakingas žmogus nieko nekaltina, neieško pasiteisinimų, o kuria gyvenimą, suvokdamas savo minčių, jausmų ir veiksmų pasekmes. Jų, beje, taip pat nereikėtų skirstyti į geras ar blogas. Bet kokia pasekmė ir rezultatas tik patirtis. Kaip ir pats kūrybinis kelias iki tikslo.
Griežčiausias kalėjimo prižiūrėtojas – baimė
Baimė labiausia riboja žmogaus laisvę. Ši emocija visada kyla iš praeities ir įsitikinimų. Paprastas pavyzdys, eidamas gatve tamsiu paros metu suaugęs žmogus gali bijoti, kad jį užpuls, apiplėš, pagrobs ir t.t. Trumpai tariant, galvoje žaibišku greičiu prabėgs visi galimi blogiausi scenarijai, kuriuos yra matęs per filmus, kažkur girdėjęs, skaitęs ir pan. Mažas vaikas, kuris nieko nežino apie jokius nelaimingus atsitikimus ar baubus, grožėsis tamsa, žvaigždėmis ir mėgausis naujais pojūčiais. Tai kuris iš jų yra laisvas? Ir nuo ko priklauso jų laisvė?
Kuo stipriau tikite, kad kažkas nutiks blogo, tuo kils didesnė baimė ir bus stipriai apribota laisvė veikti, išreikšti save ar siekti užsibrėžtų tikslų. Be to, baimės dažnai realizuojasi.
Kai sąmoningai ar nesąmoningai įsivaizduojame kažkokį neigiamą scenarijų, automatiškai tam priešinamės. O kuo silpnesnis tikėjimas savo galimybėmis ir jėgomis, tuo intensyvesnė baimė. Kai nors truputį pradedame pasitikėti savimi, baimė virsta pykčiu. Tarsi palipame vienu emociniu laipteliu aukščiau. Taip nuo baimės galima nukeliauti iki pasitikėjimo, kad šis pasaulis saugus ir pilnas galimybių. Žinoma, tam reikia nuoseklaus ir kasdienio darbo su savimi.
Tai ar vis dar tikite, kad už jūsų laisvę atsakingas kažkas kitas? O gal laisvė įgavo naują skonį? Žmogaus galimybės yra neribotos, tačiau šis suvokimas ateina pamažu, kartu su sąmoningumo augimu, mąstymo keitimu ir įsitikinimų šalinimu. O jei norite iš tiesų pajausti, ką reiškia laisvė, tapkite ja, susiliekite su šiuo pojūčiu.
Parengė Rūta Steponavičienė
